Dar vieną tokį „talismaną“ nuėmiau nuo tavo, Jaroslavai, automobilio (buvo ant lentelės viduje užrašytas tavo vardas). Prie Vilniaus „Akropolio“ vėliau šia juostele papuošiau šiukšlių konteinerį. Tikiuosi, kad kažkada paskaitysi šią rašliavą ir mane suprasi.
Sustojusi prie konteinerio pagalvojau, kokia vis tik stebuklinga ta juostelė! Nes šiandien ji ryžtingai perrišo tą simbolinį, juodą, perdirbto plastiko maišą, viduje palikdama tai, dėl ko tokio pobūdžio maišai įgauna prasmę. O išorėje liko tie, kas neįpratę būti maiše, kas nesutiko į tokį lipti, nes supranta, ką tas maišas reiškia ir kas jame, tokiame perrištame neaiškios kilmės simboliu, galėjo nutūpti.
Sukandau stipriai dantis ir pajutau burnoje kraujo skonį. Pasidarė negera, nes įsivaizdavau vienai sekundei skonį burnoje tų, kuriems tai buvo paskutinis skonis jų gyvenime. Tada, 1940 metų pavasarį, Katynėje. Pradžioje iškilo vaizdai iš vakare per LRT žiūrėto filmo „Katynė“ (ačiū LRT už solidarumą), paskui vaizdai iš Ukrainos.
Tautiečiai, kas iš jūsų šiandien galėtų nesudrebėjus rankai tokią juostelę sau prikabinti prie atlapo? Ir tai padaryti šalia Lenkijos vėliavos spalvos juostelės? Ką jums reiškia šis simbolis?
Meskite į mane akmenį. Užverskite mane akmenimis, kad pasaulis nematytų gėdos mano akyse, o tai ką sukursite - bus paminklas mūsų, Lietuvos lenkų abejingumui sovietų okupacijai.
Pakelkite rankas, kas mano, kad sovietai mus „išgelbėjo“ nuo fašizmo, nes padėjo pamatus komunizmui mūsų šalyje?
Jeigu vis dar taip manote, sakykite, o kaip atrodė toji pagalba? Ar tai tas valymas 1940 metų pavasarį, kai šalis buvo „išvaduota“ nuo didelės dalies savo šviesuomenės Katynėje? (Kadangi pagal Lenkijos karo prievolės sistemą visi aukštąjį išsilavinimą turintys asmenys privalėjo tapti rezervo karininkais, į sovietų rankas pateko didelė dalis įvairių tautybių Lenkijos inteligentų).
Priminsiu, jeigu kažkas mokykloje negirdėjo p.Tomaševskio paskaitos apie šią tragediją. Tai buvo mažiausiai 21 768 žmonių žvėriškos, masinės karininkų, policininkų, intelektualų ir civilių belaisvių, žudynės. Vėliau Antrasis pasaulinis karas. Ir pagaliau - „išsvajota“ mūsų šalies „pergalė“.
Šėtonas nugalėjo velnią! Įklampino Rytų Europą ilgiems metams į pelkę, kurią šiandien mūsų tėvai, gyvenantys Vilniaus, Šalčininkų, Švenčionių rajonuose, mums bando pavaizduoti kaip rojų žemėje. „Turtingi buvome, keliavome, darbą turėjome, kolchozai nebuvo išparceliuoti...“
Mūsų, Lietuvos lenkų jaunos kartos, Mamos ir Tėčiai, Močiūtės ir Seneliai! Ar kelionės į Krymą ir Sočį, darbas gamyklose už pinigus (kuriuos paskui gali laikyti taupkasėje, nes vis tiek už juos išskyrus acto nieko nenusipirksi), vienodi batai, vatnikai ir apgailėtinos rožinės su baltu pėdkelnės (kurios jau po 3 žingsnių gėdingai man, mažam vaikui nusmukdavo kone iki kelių), raktai ant 5 metų vaiko kaklo (nes nebuvo ką vogti iš namų), ir saldainiai „Batonėlis“ (kuriuos slėpdavote spintelėse atsargai) - tai rojus? Ačiū jums už jūsų sentimentalią svajonę. Nesujaudino. Rimtai.
Siūlau eksperimentą svajonės įgyvendinimui: įsidarbinkite gamykloje, neikite į parduotuvę 3 savaites, arba eikite, bet imkite tik duoną ir actą, o dešros (3 rūšies), palaukite 4 valandas lauke. Štai jums ir svajonės išsipildymas! Vėl pinigai yra, vėl dešros nėra, vėl stabiliai dirbate gamykloje.
Mūsų Mamos, Tėčiai, Močiutės! Kodėl slapčia šluostote ašaras, kai „evakuojamės“ iš Lietuvos arba kalbame grįžę į gimtąjį kaimą tik apie orus, o mūsų akyse matote daugiau? Tai jūsų pasirinkimas, „rinkimų teisė“ ir jūsų „dovana“ mums. Jei šiandien renkatės gyvenimą šiukšlių maiše, perrištame „koloradine juostele“, o kalbėdami Vladimiro Putino lūpomis, sąžinę tepate brolių, ukrainiečių krauju, mums ne pakeliui!
Nežinau, kaip jūs, mano mieli tautiečiai bendraminčiai, arba kaip mus ten vadina? „Litwinosaugumozydomasonobanderowcai“. Aš renkuosi gyvenimą kitoje šiukšlių maišo pusėje. Man žmogiškumas, tolerancija, santarvė ir nuoširdumas yra svarbiau už buvimą „savu“ tarp svetimų. Šis Rusijos propagandinis karas atėmė iš manęs ideologine prasme artimiausius ir brangiausius žmonės, bet nepalaužė!
Ponas Tomaševski, jums reikėjo mano pavardės? Turėkite! Kad ponia Renata Cytacka daugiau nesivargintų kopijuoti instrumentalumo mūsų problemoms neturinčias direktyvas į kitą laišką man.
Turiu jums didelį prašymą, tik vieną, bet be galo svarbų. Tik nebandykite už mus kvėpuoti!
