Nors nesu pratus žmonių skirstyti pagal socialinę padėtį, ar gyvenamąją vietą, tačiau dažnai tenka išgirsti, kad tokius kaip aš – gyvenančius ne sostinėje – vadina kaimiečiais. Nors pati gimiau ir didžiąją dalį gyvenimo praleidau Kaune, o dabar gyvenu „kaime“, nesijaučiu nei labai didelė kaimietė, nei baisi miestietė. Tiesiog – išauklėta ir kultūringa Lietuvos pilietė.
Tačiau paskutinės dienos mane privertė susimąstyti, ar teisingas toks žmonių skirstymas ir ar tikrai didmiesčiuose gyvena vien „miestiečiai“, o kitur – tamsuoliai kaimiečiai?
Auginu pusantrų metukų sūnelį ir nutiko taip, kad mažylis susirgo ir teko keliauti pas gydytoją. O ten tvarka: be eilės priimami vaikučiai iki metukų ir tie, kurie temperatūros turi daugiau nei 38 laipsnius, taigi nei į vieną kategoriją mes nepapuolėme, nes temperatūra nuo ryte gertų vaistukų nukrito. Nors sūnelis šiaip yra itin guvus ir aktyvus, tą dieną, iškankintas ligos, sėdėjo ramiai prisiglaudęs kaip angelėlis, taigi nusiteikiau kurį laiką pasėdėti, belaukiant savo eilės.
Iš gydytojos kabineto išėjus pacientui, nuo kėdės pakilo vyriškis. Iš pažiūros ne itin socialiai jautrus, vidutio amžiaus vyras priėjo prie mūsų ir tarė: „Eikit, jūs su vaiku, jums labiau reikia“. Likau labai nustebinta ir dėkinga, kad vyriškis sutaupė mums mažiausiai valandą laukimo eilėje.
Mažyliui pasveikus nusprendžiau jį nuvežti prie jūros. Į savo nuo studijų laikų mylimą miestą. Į didmiestį, kur gyvena visi miestiečiai. Užsukome į prekybos centrą, kur vaikščiojo daug inteligentiškų ponų ir gražių ponių. Abu su sūneliu buvom nusiteikę puikiai, juk mes mieste – ten kur visi išauklėti, mandagūs ir tolerantiški.
Tačiau labai grietai mums teko nusivilti. Į besidžiaugiantį balionu ir linksmai krykštaujantį vaikutį dauguma žiūrėjo šnairai, o iš pagyvenusios damutės rusišku akcentu teko išgirst: „Tvarkykit savo vaiką, klykauja čia ant visos parduotuvės“, lyg aš turėčiau vaikui uždrausti juoktis. Kai užsukome į parduotuvę, pasijutom lyg patekę į bulių kautynes – visi stumdėsi ir brovėsi vieni per kitus. Vaikučių kasoje taip pat reikėjo lukterėti, kol apsipirks tikrai į vaikučius nepanašūs žmonės.
Nepagalvokite, jog noriu pasakyti, kad visi didmiestyje blogi ir pikti. Sulaukėme ir daug šypsenų, ir malonių atsiprašymų netyčia atsitrenkus, tačiau pikti žmonės irgi paliko didelį įspūdį.
Iš prigimties esu labai pozityvus žmogus ir stengiuosi visame kame įžvelgti gerą, taigi tie pikti žvilgsniai nuotaikos ilgam nesugadino, tačiau grįžusi namo labai džiaugiausi, kad gyvenu „kaime“ tarp supratingų ir malonių „kaimiečių“, o ne dideliame mieste, tarp išauklėtų, tačiau labai piktų poniučių. Ir dar kartelį supratau, kad skirstymas į kaimiečius ir miestiečius realybės neatitinka visiškai.
