Kai užaugau matydavau, kaip jaunesnės už mane panelės bučiuojasi su vaikinais. Žinoma pavydėdavau to, juk niekada nebuvau to patyrusi. Norėjosi sužinoti, kas tai yra, su kuo valgoma.
Bendravimo su vaikinais bijodavau, nepatikdavau jiems dėl savo išvaizdos. Nesu graži – taip mąsčiau apie save. Tik staiga mano gyvenime atsirado vaikinas. Pažintis užsimezgė per internetą.
Sportininkas, aukštas, stiprus, gražus. Neprireikė daug laiko prie jo prisirišti, tikėti kiekvienu jo žodžiu, susipykus net pati atsiprašydavau! Ilgas bendravimas „tik laidu“ viskam kenkė, nieko gero nežadėjo, tačiau vaikinas apipildavau mane pažadais, ėmiau jį sapnuoti, žodžiu – įsimylėjau.
Kai vaikinas atvyko į mano miestą dirbti, norėjau jį pamatyti, nueidavau pažiūrėti futbolo rungtynių, kuriose jis žaidžia. Nesvarbu, kad visa drebėdama ir virpėdama. Aš stebėjau jį. Labai bijojau savo nelemtos išvaizdos. Deja, jis mane vis tiek pamatė ir netgi pasakė, kad aš esu graži!
Tačiau viskas, ką jis darė – tai buvo melas man ir pažadai, kurie niekada nebuvo išpildyti ir žaidimas, su šiltus jausmus jaučiančia mergaite. Gražios žinutės, žvilgsniai, skambučiai, susitikimai – aš sukausi ratu, įsisukau į jo pinkles.
Vieną dieną, kai paskambino kita ir pasakė, kad ji yra jo mergina atrodė, kad sudužau į šipulius. Nebenorėjau gyventi, bet ir nenorėjau paleisti jo. Kaip serialų aktorė siūliau jam rinktis. Žinoma, jis išėjo pas ją. Likau viena, su savo jauna, sudaužyta širdele ir jo melu.
Verkdavau kiekvieną naktį, prisimindavau, ką kartu patyrėme, kaip žiūrėjome vienas į kitą. Tačiau aš sustiprėjau. Iš naivios mergaitės tapau moterimi – tvirta, žinančia, ko nori, nežiūrinčia atgal. Pro jį praeidavau lyg pro sieną, net neatsisukdama ir neatsakydama į jo pasisveikinimą.
Po kelių mėnesių jis vėl pradėjo mane kalbinti. Taip, aš jį vis dar mylėjau. Susitikome pasišnekėti, viską išsiaiškinome, sutarėme, kad pradėsime iš naujo – gražiai, tyrai, nekaltai.
Gražus periodas truko neilgai, jo dėmesys man buvo laikinas. Jis vėl išėjo, pasiteisindamas, kad nenori jokių draugysčių ir santykių. Mano viduje kirba klausimas: kodėl jo akys taip žibėjo su manimi ir kodėl jos taip atkakliai mane stebėjo?
Gyvenu laukdama to laiko, kai galėsiu vėl pamatyti jį ir apsimesti, kad niekada jo nepažinojau. Noriu suteikti ir jam tos kančios, kurią jau jaučiu antrus metus be sustojimo. Noriu, kad jis suaugtų ir suprastų, jog labiau įskaudino save, o ne mane.
Mane jis prarado visam laikui, tą naivią mergaitę, kuri siekdavo jį prajuokinti ir paguosti. Tikiuosi, jog tapęs vyru po kelių metų jis susipras, kad aš ir buvau jo laimė.
