Esu studentė. Studijuoju valstybės finansuojamoje vietoje paklausią ir man labai įdomią specialybę. Tačiau man taip nepasisekė kaip kitiems ir mano problemos ne „ar būti su tuo turčiumi? Jis per daug turtingas man“ – tai kelių praėjusių straipsnių iškeltos problemos.
Mano tėvai - nuostabūs žmonės ir jie stengiasi man suteikti kaip įmanoma daugiau, tačiau to jaunam studentui, turinčiam brangių poreikių - Oskaro Koršunovo, Rirmo Tumino spektakliai, naujų knygų kvapas, deja, nepakako. Todėl jau pirmo kurso pradžioje ėmiau dirbti. Dabar dirbu dviejuose darbuose. Vienas iš jų yra - valytojos darbas.
Galite klausti, argi nėra studentei geresnių darbų? Žinoma, yra. Tačiau turint vieną darbą – studijas, kitą suderinti yra labai sunku. Todėl pasirinkau tokį darbą, kuriame man nereikia „atsėdėti valandų“, pasidarau savo darbus ir lekiu namo – mokytis.
Studentui šis darbas itin geras, nors alga ir nėra didelė, o darbas fiziškai sunkus, plotas didžiulis, darbdaviai reiklūs, tačiau smulkioms išlaidoms gautų pinigėlių tikrai užtenka.
Bet sunkiausia šio darbo dalis yra kiti ten dirbantys žmonės. Be abejonės, ten dirba išsilavinę ir kompetentingi asmenys, kurių darbo užmokestis bent 7-8 kartus didesnis nei mano. Tačiau jiems aukštasis išsilavinimas ir nemaža darbo patirtis žmogiškumo ir kultūros, deja, bet nepridėjo.
Iš pradžių nuolat buvau lydima susidomėjusių, įdėmiai į mane žvelgiančių ir smerkiančių žvilgsnių. Nors, tiesą sakant, ir vėliau nelabai kas keitėsi. Pasakiusi „laba diena“ retai kada išgirstu tą patį atsakymą – juk aš tik valytoja, argi verta aušinti burną dėl manęs? Negana to, kartą pamačiau, kaip viena iš darbuotojų aiškino jos atėjusiai aplankyti dukrytei, kad reikia būti motyvuotai ir mokytis, kad nereiktų būnant tokiai jaunai dirbti tokio atgrasaus darbo. Tačiau labiausiai pikta būna dėl to, kad kiekvieną dieną jaučiuosi eidama valyti ne svarbios valstybės institucijos biuro, bet kažkokio kiaulių tvarto.
Jeigu jums darbe nuobodu ir nusprendėte pažaisti krepšinį - į šiukšliadėžes, pastatytas po stalu, tiesiog mesti popierius, tai bent pasistenkite pataikyti. Pasilenkusi po stalu kasdien randu popieriaus gniužulus, saldainių popierėlius ir kitokio plauko šiukšles. Žinoma, juk užsiėmę žmonės, šimtai darbų kasdien ir nepataikius į šiukšliadėžę, pasilenkti ir įmesti kur pridera, atimtų daugybę laiko. Kaip ir daugybę laiko atimtų peržvelgti savo kabinetą po darbo dienos ir pamatyti, kad avimi batai ant šviesaus linoleumo palieka daugybę juodų, sunkiai nuvalomų dryžių. Sunku yra nepilti kavos į kriauklę, trupinius nuo stalo supilti į šiukšlių dėžę, o ne ant kilimo.
Taigi bet kuri valytoja apie jūsų kultūrą ir intelektualumo lygį gali pasakyti labai daug. O sudaryti gerą nuomonę juk taip paprasta. Net ir žemiausių ir nekvalifikuočiausių darbuotojų nereikia ignoruoti. Jie irgi žmonės, jūs nežinote jų istorijos ir kodėl jie dirba tokį darbą. Nei vienas protingas žmogus savo noru jo nepasirenka. Nepabijoti pasilenkti ir surinkti išmėtytas šiukšles.
Nepamirškite, kad valytojai taip pat reikia pasilenkti ir jas paimti, nepamirškite, kad galbūt tokių kaip jūsų kabinetų pas ją dar 10. Bet kur išlikite žmonėmis, nesvarbu, kas parašyta jūsų darbo knygelėje. Parduotuvėje, žaislų skyriuje. jūsų palikta grietinė pati nenueis į šaldytuvą - ją ten turės nunešti salės darbuotoja, kuriai darbo ir taip nestinga.
O tos pačios salės darbuotojos paklausus, kur yra viena ar kita prekė ir jai nežinant atsakymo, nebūtina rodyti savo rusiškų keiksmažodžių žodyno. Geriausiai apie jūsų elementarią kultūrą gali papasakoti žemiausios klasės darbuotojai, nes žmonės su jais nesivargina užsidėti net dirbtinės šypsenos ir parodyti net elementariausio mandagumo.
