Bent jau taip sako viena moteris, prisistačiusi Raseinių rajone esančių Blinstrubiškių senelių namų darbuotojos giminaite.
Ten tikrai lankiausi praėjusį penktadienį, balandžio 18-ąją. Tikrai pietavome, paskui vaikščiojome po pačius senelių namus. Bendravau ir su gyventojais, ir su darbuotojais.
Jei atvirai, nepastebėjau nieko neįprasto. Nei baimės, nei įtampos. Juolab, kad jokių išankstinių reikalavimų nekėliau. Buvo paprastas noras: atvažiuoti, pažiūrėti, kaip gyvena, pabendrauti.
Paklausti, ar ko netrūksta, ar negalėčiau kažkuo pagelbėti ir pan. Kaip visada. Kaip ir kitų vizitų metu, kuriuos skaičiuoju net ne dešimtimis, o šimtais.
Tad jei iš tikrųjų prieš vizitą ir jo metu žmonės buvo „sustatyti ant blakstienų“ – tai visiškas absurdas. Tai visiškai nepriimtini, atgyvenę metodai. Tai nesuvokiama ir negali būti toleruojama.
Galėčiau nuvykti į tuos senelių namus dar kartą, mėginti atvirai pakalbėti su darbuotojais – bet vargu ar verta. Net jei ten išties vyrauja sovietinio karinio muštro atmosfera, žmonės to nepasakys. Valdžia gi bus šalia. Kad ir už durų – vis tiek vargu ar išdrįs.
Todėl kviečiu tą / tas darbuotojas, kurias kažkur suvarė ir siuntinėjo, atvažiuoti pas mane. Į Vilnių, į Seimą, į mano kabinetą. Suprantu, kad visiems / visoms nepavyks – tuomet atsiųskite atstovus. Jei reikia – galiu apmokėti kelionės išlaidas. Iš asmeninių lėšų. Atvažiuokite. Susėsime ir pakalbėsime. Paprastai, žmogiškai, be jokių baimių.
Jei įstaigoje išties kažkas elgiasi kaip diktatorius – rasime priemonių jam sutramdyti ir nuraminti. Jų yra. Žinau iš patirties. Kaip žinau ir kita: jei tylėsite, nieko niekam nesakysite, tikrai niekas ir nepasikeis. Todėl reikia kalbėti ir kovoti. Už savo teises, pagaliau už savigarbą ir orumą.
Ir pabaigai: teksto autorė suklydo rašydama, kad pasivaikščiojęs senelių namų koridoriais išskubėjau parūkyti. Aš nerūkau. Norėčiau patikslinti ir dėl „prabangaus automobilio“, į kurį įsėdęs nuvažiavau. Į Raseinius mane atvežė patarėjas. Savo asmenine mašina. Kokią turi – su tokia važiavau.
Beje, tai būtent jis, kartu su manimi pasivaikščiojęs koridoriais, išėjo į lauką parūkyti. Jei ką. Ne kartą sakiau, kad mestų.
