Ir nors vietoj L.Graužinienės ir A.Paulausko (kam čia vargintis tokioms svarbioms personoms!) buvo atsiųstas ponas Vydas Gedvilas (ačiū Dievui!), pasibaisėjimo Blinstrubiškių senelių namų ponia Dalia Miškiniene kartėlis ne tik neišnyko, o dar labiau įsismelkė į mano giminaitės, su kuria ką tik kalbėjausi telefonu, kaulus. Noriu ir pasidalinti tuo tais įspūdžiais, kuriuos išgirdau.
Kažkodėl kilo noras tą kartėlį palyginti su pavasarine smarve Šiaurės Airijoje tomis pavasario dienomis, kai vietiniai žemdirbiai srutomis tręšia pievas. Tuomet geriau sėdėk namie, užsidaręs aklinai langus. Srutų smarvė įsigeria į drabužius, įsiskverbia į šnerves ir gadina viską aplink. Žinoma, po kiek laiko srutoms susigėrus į žemę ir vėjui papūtus, kvapas išsisklaido – mūsų gi kartėliui išsisklaidyti nelemta.
Balandžio 17 d. senelių namų darbuotojams buvo pranešta, kad Į Blinstrubiškes atvyks ponai iš Seimo. Visas tądien dirbusias darbuotojas suvarė į poilsio kambarį ir liepė nė kojos neiškelti, kol svečiuosis aukšti ponai iš Vilniaus, ponas meras ir jo poniška svita. Sėdėjo darbuotojos kaip pelės po šluota.
Senelių namų korpusuose žvilga langai, slaugučių dešimtis kartų per dieną valyti ir vyr. sesers Dalios dešimtis kartų vis pirštais perbraukiant patikrinami, vis išbarant už abejingumą, vis pastumdant slauges; koridoriai iščiustyti (vyriausioji net pati stvėrėsi šluotos, mat, sakė, valytojomis nebepasitikinti). O seselės, užsuktos balkone, buvo trumpam pasišalinusios iš savo laikino kalėjimo parūkyti.
Kai kuriems tvarkingiems arba kaip nors kitaip vyr. seselei įtikusiems senukams buvo įteikti kvietimai, leidžiantys pasimatyti su valdžia. Šie buvo prausiami, gražiais drabužiais rengiami, pudruojami, jiems net buvo specialiai daromos šukuosenos. Kitiems gi – įsakyta nė šiukštu kojos neiškelti iš savo kambarių.
Pietūs svečiams – su tam tikslui užsakytais padavėjais, kurie lakstė smokinguoti, aukštai laikydami padėklus kaip prabangiausiame pokylyje; patiekalai – iš restorano; indai – iki žvaigždžių spindesio išblizgintos taurės, prabangus porcelianas, puošnios staltiesės, servetėlės, gėlės.... Tai kas, kad tą pačią dieną senukai pusryčiams gavo vandenyje virtos kruopų košės, o pietums – pavandeniavusios bulvių košės ir vandeny troškintų kopūstų, juk jiems – pasninkas, penktadienis prieš Velykas...
Nors, kaip girdėjau, mūsų vyriausioji nusivylė L.Graužinienės neišvydusi, tačiau ištaigingai pataisytus pietus juk buvo kam sumaitinti.
Pavalgę visi prabėgo per tuščius koridorius. Tik va, visai neplanuotai, ponas Gedvilas kažkaip pravėrė poilsio kambario duris – mūsų, paprastų darbuotojų, laikiną zoną nuo valdžios akių. Per akimirką visos tik strykt ir stovi kaip ką tik nulietos statulos, net sustingo iš išgąsčio. Bando šypsotis, bet kur tau, tik tirta iš baimės (dabar tai ir vėl gaus pylos nuo vyriausiosios).
“Ką jūs čia veikiate? Atrodot kaip suvarytos avys!”, - pasišaipo ponas V.Gedvilas. Darbuotojoms taip norėjosi jam pavymui šūktelti: “Ne atrodom, pone, bet esam”, tačiau užuot tai pasakiusios, susigūžė ir laukė nesulaukė, kada jis tas duris uždarys. Pagaliau uždaro, ir jos vėl ima kvėpuoti. Vėl susėda, laukia pabaigos. Pro langą mato, kaip ponas Vydas per koridorius perbėgęs nueina į poilsinę parūkyti, ir išvažiuoja susėdę į savo prabangias mašinas.
Dabar jau darbuotojos gali išlįsti. Praeina pro valgyklą... Tebekvepia restorano maistu. Prisiartina viena iš senučių, toji, kuriai vyr. seselė buvo davusi kvietimą susitikti su valdžia. Tik dabar ji ir vėl su savo paprastais kasdieniais drabužiais. Mirkteli:
- Žiūrėkite, ir vėl ta pati panelė, tik kita suknelė, - jau atsipalaidavusi ir sava, nesuvaržyta.
- Tai ar kalbėjaisi su tais ponais? – paklausiu.
- Ne, vaikeli, gink Dieve! Kad nebuvo ko klausti. Pasėdėjom, paknopsojom ir išsiskirstėm.
