Blogiausia tai, kad viena tokia nutarė, kad užstatęs jai vaiką vyras paliks mus (mes turime dvi dukras) ir tada gyvens su ja. Tik ne ant tokios užtaikė.
Aš nesileidau į kalbas apie skyrybas, o mano vyras nelabai norėjo pabėgti pas ją. Tada sugebėjau išsaugoti šeimą, bet tą benkartą jis vis tiek pripažino. Teko susitaikyti ir su pažeminimu, ir su gėda. Bet šeimos aš neardžiau, nes ne taip esu auklėta. Apsimečiau, kad ta mergšė ir jos vaikigalis visai neegzistuoja. Maniau, kad tokių nukrypimų į kairę bus dar ne vienas, vyras tuo klausimu nepataisomas, o mano dukroms tėvas yra reikalingas, bent jau kol užaugs.
Bet čia - ne pabaiga. Prieš du mėnesius vyras parėjo namo ir pareiškė – jo sūnaus motina nori išvažiuoti į Vokietiją, nes čia neišeina užsidirbti. Tik viena bėda, neturi kur palikti vaiko. Todėl, kol ji ten įsikabins, sūnus gyvens su mumis. „Nes tai ne tik jos, bet ir jo vaikas, ir tėvas taip pat už jį atsakingas“.
Kol ta mergšė tvarkėsi dokumentus, aš bandžiau vyrą visaip perkalbėti. Mes ir kalbėjomės, ir barėmės, svarstėm vienaip ir kitaip, bet neradom bendros kalbos. Aš nenoriu to vaikigalio matyti savo namuose, o jis negali jo palikti vieno.
Artimų giminių ta moteris neturi. Tėvai jau mirę. Seneliams palikti vaiko neišeis, o mes tiek neuždirbam, kad samdytume žmogų jam visą parą prižiūrėti.
Nežinau, nei ką man daryti, nei kokia čia gali būti išeitis. Tik nereikia man dabar kelti gailesčio dėl vargšo vaikelio, kuriam nepasisekė su mama. Visų pirma, tokia ten ir mama, o visų antra, jis jau ne vaikelis. Tai keturiolikmetis kumelys, aukštesnis už mane visa galva, prisivėręs auskarų, apaugęs gaurais. Visas į savo nusivalkiojusią motiną. Įžūlus ir jaučiasi labai nuskriaustas, kad jo tėvas negyveno su jais.
Kai pirmą kartą jį pamačiau (o vyras buvo atvilkęs supažindinti), vos susilaikiau nevožusi ir neišgrūdusi pro duris. Žiūrėjo į mane su tokia išraiška, lyg turėtų teisę ramiausiai peržengti mūsų namų slenkstį ir gyventi su mumis, kaip lygiavertis šeimos narys.
Mano dukros pritaria tėvui – neva nieko čia blogo, kad jis su mumis pagyvens. O man dėl to dar neramiau. Mergaitės dabar tokio amžiaus, kada jas reikia laikyti kuo toliau nuo tokių, kad neišmokytų, ko nereikia. Esu jį mačiusi mieste, su visokiom neaiškiom kompanijom - ir su alum, ir rūkantį.
Nežinau, kaip bus. Ar ilgai ištversiu jį matydama. Su tuo, kad vyras valkiojosi, kol nepradėjo byrėti pelenai, aš seniai susitaikiau. Bet viena, kai tai žinai ir tyliai visa tai išgyveni viduje, o visai kas kita - matyti, kaip to valkiojimosi vaisius ištisai prieš akis: valgo mano padarytą maistą, vaikšto po mano namus. Kaip reikės pažiūrėti kaimynams į akis? Aš atkentėjau su kaupu, juk mūsų šeimą ir taip jau nuolat visi badė pirštais.
Niekas manęs nesupranta, atrodo, visa šeima mane išdavė. Atrodo, jei turėčiau kur išvažiuoti, trenkčiau juos visus ir tegul patys tvarkosi tuos kelis mėnesius. Ir kai žinau, kokia jo motina, tai pagalvoju – gali būti taip, kad ji dings ir man teks šitą kryžių tempti ant nugaros iki dienų galo. O ką aš tada darysiu?
