„Aš, Valentinas Jarovojus, pataisos namuose geriau žinomas pravarde
Špikis, atlieku bausmę už dvi nusikalstamas veikas. Viena iš jų yra
priskiriama prie apysunkių nusikaltimų, t.y. vagystė įsibraunant į
patalpą, bei sunkus nusikaltimas – reketas,
panaudojant fizinę prievartą.
Už šias padarytas
nusikalstamas veikas skirta galutinė subendrinta bausmė – 6 metai
laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose. Esu atlikęs jau 5
metus paskirtos bausmės. Turiu vidurinį išsilavinimą.
Atlikdamas bausmę supratau, kad darant nusikaltimus gali iš esmės
susigadinti likusį gyvenimą, kad neverta dėl kelių šimtų ar tūkstančių
litų. Po to tenka atlikinėti bausmę po kelerius metus ir ilgiau pataisos
namuose ir taip sugadinti gyvenimą.
Kad ir šiais laikais yra naikinama subkultūra pataisos namuose, įrengiami centrai, kurių taisyklės draudžia
kriminalinę subkultūrą, tačiau vien pataisos namų aplinka pakeičia žmogų
visiškai. Dažniausiai - tikrai ne į gerąją pusę.
Tenka daug pačiam su savimi dirbti, kad pataisos įstaiga būtų naudinga ir pakeistų paties
mąstymą, elgesį į gerąją pusę. Jei gyvenime bus galimybė jaunam žmogui
patarti, kokį gyvenimą rinktis: ar kriminalinį gyvenimą, ar gyvenimą
dirbant legaliai, kad šiuo metu Lietuvoje ir prastai apmokamą, tai
patarčiau tik viena - geriau uždirbti tūkstantį litų ir gyventi
laisvą gyvenimą, nei darant nusikaltimus ir gerai gyventi, bet
trumpai. Tai galėtų patvirtinti ir mano brolis, kuris, deja, šiuo metu
jau miręs, kuris gyvenimą iškeitė į gerą, bet trumpą.
Atliekant bausmę praradau brolį, kuris nužudytas, ir patį brangiausią
kiekvienam žmogų - mamą. Netekus brangiausių žmonių buvau palūžęs ir
nebemačiau gyvenimo prasmės, tačiau likę man artimi žmonės padėjo
atsistoti ant kojų, privertė susimąstyti apie gyvenimą, kad jį
reikia keisti ir atlikus bausmę. Pradėti doro žmogaus gyvenimą.
Supratau, kad tai turiu padaryti dėl likusių brangiausių žmonių -
sesers, jos dviejų vaikų, pusbrolio bei brolių, kurie mane palaikė
visada, kai buvo sunku. Be jų būčiau palūžęs. Už tai jiems esu labai
dėkingas. Supratau, kad jie man brangiausi ir reikalingiausi.
Taip pat turiu didelį palaikymą iš būrio viršininko R.Zakso ir
psichologinės tarnyboje dirbančių psichologų, A.Karpavičiūtės ir kt. Šį
faktą jau sakau ne vien nuo savęs, o drąsiai galiu teigti, jog nuo visų
būrio nuteistųjų. Aišku, šiuo atveju galėčiau pabrėžti ir tai, kad
kalbant apie mūsų būrio viršininką bei paminėtą psichologą, tai
apibūdinant juos galėčiau drąsiai pavartot posakį: „Kad ir būdamas
geriausiu, visiems geras nebūsi“.
Aišku, būna visokių situacijų, tačiau
visada randame kompromisą. Tiek būrio viršininkas, tiek psichologė
stengiasi visada dėl mūsų, kaip tėvai pataria sunkiom akimirkom, ar
iškilus kokioms problemoms, visada suteikia antrą šansą pasitaisyti
patiems, pamąstyti. Ką blogo padarom, leidžia mums patiems šias klaidas
ištaisyti.
Pataisos namuose kasdienybė monotoniška, tačiau visada randame kuo
užsiimti, t.y., sugalvojam laiką „užmušti“ prie šaškių, šachmatų ar nardų
lentos bei stalo teniso. Savaime suprantama, ir lauko žaidimai,
futbolas, krepšinis, tinklinis...
Taip pat dalyvaujam rengiamuose užsiėmimuose, konkursuose bei
renginiuose“.
