Prieš trejus metus vieną labai karštą vasaros savaitgalį keistai pradėjo skaudėti apatinį žandikaulį. Rimtai į tai nekreipiau dėmesio, maniau, kad paskaudės ir praeis, tuo labiau kad savaitgalį nedirba joks stomatologas, nebent „tarybinė“ dantų taisykla, kaip ją visi Šiauliuose vadina.
Bet jau sekmadienį atsikėlusi pajutau, kad mažiau galiu išsižioti nei įprastai ir valgyti ar gerti pasidarė problematiška. Nesupratau nieko, nes tikrai nėra taip buvę, net tuo atveju, kai dantis būna traukiamas po didelių kančių.
Sekmadienio vakare pakilo temperatūra. Nereagavau. Pirmadienį išsižioti galėjau dar mažiau ir buvau su aukšta temperatūra. Na, maniau, jau gana, reikia kažkam pasirodyti...
Perėjusi dauguma stomatologinių įstaigų, tarp jų ir savąją, kur lankausi, sužinojau, kad visi atostogauja. Be abejo, visų neperėjau, kiek jų yra, nes ir su kiekviena valanda vis blogiau jaučiausi, neturėjau sveikatos. O buvo toji labai karšta vasara, kai bute tiesiog nebuvo įmanoma būti. Deja, grįžau namo.
Antradienis. Kažkas iš pažįstamų pasiūlė nueiti į „tarybinę“ stomatologinę kliniką. Patikino, kad visus priima. Deja, ten manęs net neregistravo labai „svarbios“ moteriškaitės sakydamos, kad dirba vienas chirurgas visoje Šiaulių apskrityje ir nespėja dirbti.
Dar kaip tik tuo metu atvežė po avarijų sutalžytais žandikauliais, ir mano bėda tikrai buvo menka, pasakė, kad galiu palaukti savaitę, tada registruotų... Neva pirmadienį po muštinių daug tvarkė žandikaulių, ir aš neturiu jokių šansų. Jos - tiesiog registratorės, vien užmetusios akį diagnozavo mano negalavimo nesudėtingumo ligį.
Vis dėlto aš sakiau, kad labai aukšta temperatūra, kad jau nelabai susivokiu, kas vyksta, kad jau 2 paras negaliu valgyti, nes žandikaulis visiškai užsidarinėja, kad geriu per šiaudelį! Bet mano kalbos joms buvo nė motais, manęs neregistravo.
Taip vėl parėjau namo. Sveikatos aiškintis neturėjau, nes dvejinosi akyse.
Trečiadienis. Išsižioti galėjau vos per du pirštus, žandikaulis užsidarinėjo. Temperatūra buvo 39 laipsniai. Nieko nevalgau jau 3 paras, geriu pro šiaudelį. Užėjau į privačią kliniką pas lorgydytoją, ji pažiūrėjusi patikino, kad ne jos problema ir tikrai reikia kuo skubiau pas žandikaulio chirurgus. Pati davė keletą numerių, kad pasiskambinčiau. Ačiū jai už tai, kad nors kažkaip sureagavo.
Pasiskambinusi visiems nieko nepešiau, nes visi gydytojai atostogavo. Kadangi tikrai blogai jaučiausi, norėjosi tik namo ir prigulti, niekur nieko nebeieškojau. Grįžusi lūžau vos ne mirties miegu.
Ketvirtadienis. Taip blogai, kad jau negaliu aprašyti. Tiesa, nepaminėjau, kad po apatiniu kairiuoju žandikauliu kabėjo kapšas pūlinių, į kurį nekreipė dėmesio aplankyti stomatologijos namai.
Nuėjau į ligoninę, net neklauskit, kaip, nes neatsimenu jau. Nuėjau į vadinamąjį LOR skyrių, žmonių gausybė, neužsiregistravus niekas nepriims, tad atsisėdau ir sėdėjau. Jei mirsiu, maniau, vis tiek pamatys bent kas... ir atsijungiau.
Laimei, mane pastebėjo mano angelas sargas gydytoja Vida Sidaravičienė ir staigiai sukvietė kitus medikus apžiūrėti manęs. Žandikaulis jau visiškai neatsidarė, kapšas pūlinių kabėjo kakle po žandikauliu, nežinau kas ten man buvo, sakė, lyg abscesas. Iškart gavau siuntimą į Kauno klinikas.
Juokinga sistema, mašiną tokios būsenos visgi turėjau susirasti pati.
Kai atvykau į Kauną, buvo prasidėjusi stipri infekcija, berods, sepsis. Dar truputį, ir šio rašinėlio nebūčiau rašiusi. Kaune gavau labai kvalifikuotą pagalbą, labai greitai buvo reaguota, nereikėjo savaitės laukti ir belstis į atostogaujančių gydytojų duris. Gavau didelę dozę antibiotikų, neišvengiau operacijos.
Esu labai dėkinga veido ir burnos chirurgui gydytojui Ramūnui Nekrašiui, matyt, už išgelbėtą gyvybę, neaišku, kaip būtų pasibaigę ,jei nebūčiau patekusi į jo rankas. Labai malonus, geros širdies, visad besišypsantis gydytojas. Jautrus ir supratingas, o reikėjo būti ir „blogiukui“, kaip pats apie save sakydavo, nes procedūros, patikėkit, buvo labai skausmingos. Ką reiškė vien praverti užsivėrusį žandikaulį! Teko nemažai iškentėti, bet likau gyva.
Taip pat noriu padėkoti gydytojai V.Sidaravičiunei už tai, kad suregavo ir nepaliko manęs likimo valioje, juk pagal jos specialybę kaip ir nepriklausė rūpintis manimi.
Dabar visiems sakau: jei sirgti - tik ne vasarą ir ne Šiauliuose!
P.S. Antrąjį kartą ir susidūrimą su visiškai nekompetentingu priėmimo skyriaus gydytoju parašysiu kitame laiške. Daugiau Šiauliuose nesigydau ir į Šiaulių priėmimo skyrių - tik kojomis į priekį. Nežinau, gal tik mano tokia patirtis, gal tik mane tokios nesėkmės persekioja, bet man jau baisu ten vykti atsitikus bėdai.
Visą savo gyvenimą, kiek atsimenu, augau ir bendravau ligoninėje su medikais, nes mano mama buvo medikė, tad užaugau, kaip mama sako, „vatoje“. Priežiūra buvo super, visi mane pažinojo, gal todėl dabar reikalauju tokios pat priežiūros sau. Bet, po velnių, ji tokia ir turėtų būti!
