Juk niekam neįdomu, kad šitas šuo meilesnis už labradorą, kad kadaise jis pelkėje surado pasiklydusią senolę, kad nėra suurzgęs net dėl staiga iš po kampo iššokusio bandito. Ir jūs nepatikėsit, kad šitą šunį, mano šunį, buvo užpuolęs vokiečių aviganis. Ir kad šitas šuo sugebėjo paklusti komandai – sėdėk! Kol nuo jo bandžiau nuvyti provokatorių.
Žmonės! Kas jums įskiepijo, kad šitie šunys koviniai? Kad jie bejausmiai, nejuntantys skausmo, žudymo mašinos...
Bet koks šuo taps žudymo mašina, jei pateks pas šeimininką, pirkusį šunį tik dėl rango chebroje.
O mūsų šeimą neseniai aplankė gandras. Iš šuns pusės jokio pavydo, jokios agresijos, visada susidomėjusi spokso, net atneša sauskelnes. Su vaiku elgiasi kaip su Dievu.
Mintis apie nužudymą augintinio, kurį augini nuo pat pirmųjų dienų, skaudina. Kuo nusikalto ši veislė? Nes kažkada dėl kvailo šeimininko užpuolė žmogų, kitą šunį?
Žinau tokių atvejų. Pacanai ir narkomanai juk nevedžios jorkšyro, juk jiems nelygis. Rinksis galingai atrodantį šunį, po to neauklės, daužys, spardys, siundys ant draugų, benamių šunų. Kol vieną dieną tas šuo ištrūks ir užpuls nieko dėtą žmogų. Ir kokia bausmė šeimininkui? Bauda? O šunį užmigdys? Taip, ir šeimininkas priburs istorijų, kaip šuo pats tapo, be jo įsikišimo, agresyvus. Taip ir neša kailį tokie pacanai, už savo poelgius neprisiimantys atsakomybės.
Parodose teko sutikti daug žmonių, kurie augina ir veisia stafordšyro terjerus.
Visus tuos sutiktus šunis „aprengus“ avinėlio kostiumu, sudvejotum, ar tai avis, ar šuo. Paklusnūs, kantrūs, meilūs, žaismingi.
Žmonės, pasirašantys tokį įstatymą, turbūt niekad neaugino šuns, o jeigu ir augino, turbūt yra beširdžiai.
Kaip galima nužudyti šeimos narį? Kuris nepatiko kaimynui, praeiviui. Mūsų šeima – prieš tokį įstatymą. Mes nežudysim savo šeimos nario!
Gaila žinoti, kad vis dėlto atsiras tokių žmonių, kuriems gyvūnas yra daiktas ir jie be sąžinės graužaties tars „sudie“ savo gyvūnui, kuris metų metus laukdavo šeimininko sugrįžtant, kuris saugojo šeimos turtą, šeimos narius.
