Išlaikiusi paskutinius egzaminus nekantriai kroviausi lagaminus ir išvažiavau į vieną kurortinių Lietuvos miestelių prie jūros. Tai nebuvo ilgalaikis darbas, tik sezoninis.
Turėjau savo svajonių, tad tikėjausi bent kiek užsidirbti ir tapti savarankiška nuo tėvų, bet viskas išėjo atvirkščiai... Teko pajusti nepriteklių, išseko organizmas, o grįžau be cento kišenėje.
Taigi kavinė-restoranas, kuriame man teko vasarą padirbėti ne vienus metus, labai mėgstamas lankytojų.
Kiekvieną vakarą rengiamos programos, kurios traukė vis naujų klientų. Atrodė viskas gerai: daug arbatpinigių, visada buvo darbo, todėl savininkams reikėjo gerų padavėjų, kurie greitai ir maloniai aptarnautų klientus, priprastų prie greito darbo tempo.
Tuos, kurie suklysdavo, lengvai vienu rankos mostu atleisdavo. Taigi, spaudimas buvo nežmoniškas, tad kiekvienas turėjome išspausti visas jėgas ir dar iš kur nors jų gauti.
Nebuvo jokių laisvų dienų. Jeigu pradėdavai dirbti nuo 8 valandos ryto, apie 15 valandą galėdavai eiti namo dvi valandas pailsėti. Tačiau kas tau leis pailsėti, pamatę, kad eini namo, iškart duodavo kokių nors darbų. O kol juos atlikdavai, dvi poilsio valandos kaip mat prabėgdavo.
Taigi, bendras vaizdas buvo toks: nuo 8 valandos ryto pradėjęs dirbti be 5 valandos ryto negrįši namo, pailsi kelias valandas, ir vėl viskas nuo pradžių.
Niekam neįdomu, ar tu pavalgęs, ar tu gali paeiti. Kojos ištinusios. Dirbi 7 dienas per savaitę po 15 ar dar daugiau valandų per dieną.
Senbuviams darbuotojams, kurie jau penkis sezonus ten dirbo, niekas nebuvo baisu. Kavinėje vyravo visapusiška jų monarchija. Du senbuviai stovėdavo už baro, todėl jiems priklausė didesnė valdžia. Jeigu jiems neįtinki – jie tave užės iki kaulo skausmo.
Visada pridarys dvigubai daugiau gėrimų, negu buvai užsakęs, todėl turėsi mokėti juos įsiūlyti kitiems klientams arba pakloti nemažą sumelę iš savo kišenės. Taip jie dergdavo ir dergdavo.
Buvo reikalaujama, kad mes iš savo arbatpinigių jiems mokėtume, kitaip dar didesnių staigmenų galime sulaukti.
Su virtuve situacija buvo šiek tiek švelnesnė, bet esmė – tokia pat. Jei nesumokėsime jiems iš savo arbatpinigių, mums patieks šaltą patiekalą, ir daryk ką tik nori su juo.
Savininkai į tokius konfliktus nesikišo, jiems svarbiausia tuo metu buvo didelis pelnas.
Vieną vakarą per vakaro programą priėjo dviem šimtais žmonių daugiau, negu leistina tose patalpose. Tą vakarą prisimenu su siaubu. Visur sausakimša. Žmonės virto pro duris, daug kas neturėjo kur atsisėsti, todėl užsisakinėjo stovėdami. Patalpose buvo nežmoniškai karšta, aplink – girti žmonės, o jų nerangūs judesiai blaškė mus į visas puses.
Ir nešk pro juos kokius septynis bokalus alaus rankose. Niekas nieko nesiėmė net ir tada, kai baras visai nustojo dirbti dėl užsakymų pertekliaus. Tada teko sulaukti daug skundų iš klientų mums, padavėjams.
Toji naktis buvo paskutinis lašas, kai supratau, kad negaliu ten dirbti, taigi išėjau. Ir labai džiaugiuosi, kad ilgai nedirbau, nes vėliau buvo pradėta vogti tiesiai iš kasos sąskaitų. Kažkas iš senbuvių turėjo labai ilgus pirštus, todėl mikliai sugebėdavo šimtais pavogti, o kaltė krisdavo ant padavėjų.
Po šios sunkios darbo patirties kitaip pradėjau žiūrėti į padavėjus. Dabar visada nuėjusi stengiuosi palikti nemažai arbatpinigių, jeigu nuoširdžiai padavėjas sumaišo užsakymą niekada nepuolu kaltinti.
Padavėjams, kad ir kur jie dirbtų, linkiu didžiausios stiprybės ir ištvermės dirbant šį darbą.
Dirbate restorane, kavinėje ir bare ir taip pat galite papasakoti apie klientams nematomus triukus? Pasidalykite savo patirtimi. Jūsų laiškų laukiame bendraukime@lrytas.lt arba įkelkite čia.
