Vieniems kinas - tai pramoga, kitiems – aistra, dar kitiems – gyvenimo dalis, tačiau dėl žiūrovo amžiaus jie ne visuomet įleidžiami į kino sales mėgautis norimu filmu.
Vien per kelis pastaruosius mėnesius galima prisiminti visiškai nekompetentingą Filmų indeksavimo komisijos narių darbą. Pirmiausia, reikia paminėti, kad nemažai skundų buvo susilaukta dėl antrojo „Hobito“ filmo, kuriam nustatyta amžiaus riba buvo N-13.
Galbūt ir tai ir buvo teisingas sprendimas, nes juostoje buvo galima įžvelgti kelias brutalesnes scenas, tačiau kodėl tada pirmasis filmas gavo švelnų N-7? Jame lygiai tiek pat smurto scenų kiek ir tęsinyje. Kruviną orkų ir nykštukų mūšį pakeitė ne itin draugiški vorai.
Kas dėl to labiausiai nukentėjo? Žinoma, jog vaikai, kurie metus laukė savo mėgstamo filmo pasirodymo kinuose ir turėjo patirti nusivylimą, kai tėvai jiems pranešė, kad negalės nuvesti į kiną. Tokio amžiaus vaikams - tai tikrai didelis išgyvenimas. Prisiminkime žurnalisto, knygų autoriaus ir prisiekusio tolkienisto Andriaus Tapino pareiškimus „Facebook“ socialiniame tinkle ir jo kelionę į Latviją, siekiant norimą filmą pasižiūrėti su visa šeima. Argi teisingai padarė cenzoriai, kad neleido pasidžiaugti mažiesiems kino teatrų lankytojams?
Kitas atvejis – dar juokingesnis, o kartu ir visiškai nesuprantamas. Naujausias filmas su Jasonu Stathamu „Paskutinė riba“ (Homefront) gavo griežtą, suaugusiems skirta N-18, tuo tarpu Martino Scorsese hitas „Volstrito vilkas“ (The Wolf of Wall Street) galėjo pakviesti į mūsų kino sales 16 metų sulaukusius asmenis. Pirmam filmui atsakymas buvo paprastas – narkotikai ir smurtas. Tiesiog juokinga ir graudu, o kartu ir nesuvokiama. „Paskutinėje riboje“ J.Stathamas vos kelis kartu suduoda blogiečiams, o visos siužetinės linijos metu yra keli pokalbiai narkotikų tema.
Tuo tarpu „Volstrito vilke“ per 3 valandų trukmės Leonardo Di Caprio pasirodymą vaizdžiai vartojamos narkotinės medžiagos, stipraus konteksto nenorminė leksika ir rodomos atviros sekso scenos. Tai štai kaip dievobaimingi komisijos nariai bando apsaugoti mūsų jaunimą, leidžiantys rodyti filmą, turintį pornografinius elementus su N-16 indeksu. Nežinia, kokia logika vadovavosi komisijos nariai, tačiau elementaraus suvokimo ar objektyvaus vertinimo tikrai galima pasigesti.
Po tokių nepaaiškinamų veiksmų atėjo laikas dar vienam, ilgai lauktam filmui, dėl kurio ir pradeda kilti didelės bangos visuomenės tarpe. Tai - kino genijaus (o kitaip jo ir nepavadinsi), danų režisieriaus Larso Von Triero finalinės „Depresijos“ trilogijos akcentas, dviejų dalių filmas „Nimfomanė“ (Nymhomaniac).
Filmų indeksavimo komisija bando uždrausti jį rodyti Lietuvoje dėl neva jo pornografinio turinio. Reikia nepamiršti, jog filmas turi dvi versijas – režisieriaus ir paprastą. Kiek žinoma, kino festivalis „Kino pavasaris“ ir po to, nuo balandžio 4 ir 18 dienos, Lietuvoje turėjo būti parodyta švelnesnė filmo versija, kurioje dingsta visas grubus kontekstas, dėl kurio gal ir būtų galima nerimauti. Kad ir kaip būtų gaila, ir tai neįtiko mūsų „kino vertintojams“, kurie net nepasidomėjo pačiu projektu ir pamatė vien tik seksą.
Nesvarbu, jog filme parodyta techninė kinematografijos evoliucija, visiškai skirtingi filmavimo stiliai, paties režisieriaus karjeros apibendrinimas kiekvienoje rodomoje istorijoje (jų yra 8), tas, kaip suprantame, lieka už borto, nes cenzoriai įžvelgia vien tik blogį, sklindantį iš žinomo kino kūrėjo pusės. Tik iškyla klausimas, kodėl „Volstrito vilke“ jie nepamatė jokių pornografinių elementų, o čia, meniniame filme, kuris atidarinėjo „Berlyno kino festivalį“, įžvelgė?
Net dievobaiminga šalis Lenkija su malonumu pristatė naujausią genijaus darbą, rusai su savo griežtais cenzais irgi parodė filmą, todėl nesuvokiama, kodėl mūsų šalyje bandoma uždrausti šią juostą. Norint apsaugoti vaikus, paauglius ir suaugusius žmonės, kurie vakarais gali televizijoje pamatyti erotinio konteksto filmus? Visiškai nesąmoningas pasiteisinimas, o tuo labiau, nors ir mūsų šalies įstatymai draudžia rodyti pornografinio konteksto filmus kinuose, tačiau apie meninius filmus, kuriuose yra tam tikrų atvirų scenų, nėra nė žodelio.
Tokiais veiksmais filmo indeksą nustatantys žmonės tiesiog parodo savo neišprusimą kine. Kai kurie filmai parodyti mūsų šalyje žeidžia labiau (pvz. „Kietašikniai“) nei erotines scenas turintys meno kūriniai, kuriuos pripažįsta visas pasaulis. Blogiausia yra tai, jog komisija negalėjo pati įvertinti šio filmo, taip parodydama savo nekompetencijos lygį ir kreipėsi į visiškai su šia sritimi nesusijusią Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybą. Ir, šiuo atveju, filmo nusprendė neberodyti vienas asmuo, kurio kompetencijos lygis kino vertinimo srityje yra absoliučiai neaiškus.
Apibendrinant visą monologą norisi pasakyti, kad gyvename laisvoje šalyje, kurioje žmonės turi teisę rinktis tai, kas jiems patinka ir atrodo teisinga. Varžyti jų interesus ir pomėgius, jeigu jie neprieštarauja konstitucijai ir įstatymams, neturi teisės niekas, ypač, jeigu kalba eina apie kiną, kuris leidžia mums patirti daug išgyvenimų jį bežiūrint.
Taigi, norisi Filmų indeksavimo komisijos, kokiais kriterijais vadovaujantis yra priimami sprendimai suteikti filmui vienokį ar kitokį indeksą arba išvis įvesti cenzūrą demokratinėje valstybėje, kurios piliečiai yra pakankamai apsišvietę?
