Kita vertus, be bendravimo, be draugų retas iš mūsų gali apsieiti, nes žmogus yra visuomeninė būtybė. Bendraudami mes keičiamės informacija, dalijamės mintimis, jausmais ir patyrimu. Be to, bendravimas suteikia galimybę geriau pažinti ne tiktai tą, su kuriuo bendraujame, bet ir save. Bendravimą skatina mūsų socialiniai poreikiai: bendrumo, saugumo, laimėjimų, savigarbos, dominavimo ir pripažinimo, kontakto palaikymo, prieraišumo ir kt.
Bendravimas taps įdomesnis, kuomet stengsimės pabrėžti pašnekovo privalumus, o ne trūkumus. Tuo tarpu savo paties privalumų nevertėtų pabrėžti. Reikia rūpintis ne savo, o pašnekovo verte. Nereikia užmiršti, jog net ir pozityvi kritika neretai iššaukia priešpriešą. Tik teigiamų pašnekovo savybių akcentavimas skatina bendravimą ir tarpusavio supratimą.
Po žmogaus kauke beveik visuomet slypi nuostabi siela, širdies gerumas. Tuo tarpu jo trūkumai – paprasčiausios dulkės, nusėdusios ant tos kaukės. Mūsų nuoširdumas tas dulkes, dažniausiai, lengvai nupūs. Užuot keitus kitus (nesvarbu kas jie tokie: jūsų žmona, vyras ar pašnekovas), reikia pasikeisti pačiam, pakeisti savo požiūrį į juos.
Neverta užmiršti, kad bendravimas gali ne tik sukurti. Jis gali ir sugriauti. Ne tik paguosti, bet ir įskaudinti.
Norint turiningai ir įdomiai bendrauti, pagal J.Rohn, būtini 4 elementai:
1. Reikia turėti ką pasakyti pašnekovui.
2. Aiškiai ir sklandžiai kalbėti.
3. Stebėti pašnekovą, palaikyti su juo akių kontaktą.
4. Pasirinkti tinkamą kalbos intensyvumą ir emocinį atspalvį.
Bendravimas gali būti individualus, kuomet kalbame su vienu pašnekovu ir grupinis (kolektyvinis), kuomet bendraujame su žmonių grupe arba auditorija. Individualus bendravimas žymiai paprastesnis, nes šiuo atveju tik du asmenys derina savo žodžius ir emocijas. Tuo tarpu grupinis bendravimas reikalauja abipusio susiderinimo ir kultūros. Šiuo atveju privalus tam tikras taktas ir kalbėjimo eiliškumas. Vienu metu gali kalbėti tik vienas asmuo. Kuomet kalba visi kartu, kuomet visi kalba ir niekas nesiklauso, bus ne turiningas pašnekesys ar diskusija, o turgus.
Žmonių bendravimui turi įtakos kai kurie narkotikai. Pavyzdžiui, alkoholis, kurio įtakoje daugelis iš mūsų tampame šnekesni, pakinta emocijos. Tačiau tai priklauso nuo alkoholio rūšies, jo kiekio ir nuo žmogaus individualių savybių.. Savo laiku lankydamasis Prahoje, pastebėjau įdomų dėsningumą. Baruose, kur vaišinamasi alumi, lankytojai tampa kalbesni. Tuo tarpu vyninėse jie ne kalba, o dainuoja.
Kad bendravimas būtų turiningas, įdomus ir rezultatyvus, pašnekovams būtinos tam tikros savybės. Jiems privalu domėtis įvairiomis temomis. Reikia stengtis sukaupti kuo daugiau įdomios informacijos, kuria bus galima pasidalinti su pašnekovais. Labai svarbus komponentas – susižavėjimas gyvenimu. Tik tuomet galima pamatyti tokių dalykų, kurių neišvysi žvelgdamas į pasaulį abejingomis akimis.
Labai svarbi pašnekovo savybė – jautrumas. Nelengva save įsivaizduoti kito vietoje, suprasti jo nuotaiką, liūdesį ir džiaugsmą. Kalbant būtinas nuoširdumas. Tik tada bus rezultatas, kuomet viena pusė nuoširdžiai kalbės, o kita nuoširdžiai klausysis. Nemandagu pašnekovą pertraukti. Reikia atsiminti arba užsirašyti tai, ką norėsite jam pasakyti, kuomet pašnekovas baigs mintį.
Kai kurie žmonės mėgsta tuščiažodžiauti, pilstyti iš tuščio į kiaurą. Kalbėti reikia aiškiai ir glaustai (tame tarpe ir telefonu), nes laikas – didžiausia žmogaus vertybė. Mane ima nuobodulys toje kompanijoje, kur aptarinėjami ne čia dalyvaujantys žmonės, o pažįstami, kaimynai ar giminaičiai, kurių šiuo metu kompanijoje nėra. Arba imama diskutuoti apie tuštybes, kurios dabar užpildė beveik visus komercinių TV kanalus.
Manau kiekvienas esame patyrę akimirkų, kai pašnekovas savo nesustojamu kalbėjimu jau išsėmė visą jūsų kantrybę ir buvo pasirengęs besiliejančių žodžių srautu jus uždusinti, lyg smauglys žiurkę. Mažai kalba, dažniausiai, tas, kuris daug galvoja. Jis stengiasi įsprausti kuo daugiau minčių į kuo mažiau žodžių. Svarbu sakyti tiesą. Dar prieš 600 metų Vytautas Didysis sakė: „Man geriau patinka, kai kas kalba ne taip gražiai, bet teisingai“.
Kiekvienam žmogui būdingas tam tikras kalbėjimo stilius. Labai individualus taip pat kalbėjimo garsumas, tempas, balso tembras, veido išraiška, kūno laikysena, gestai. Reikia rasti kiekvienam žmogui priimtiniausią kalbėjimo stilių ir jį tobulinti. Labai svarbu turtinti ir plėsti savo žodžių atsargą, mesti iš savo žodyno šiukšlinius žodelius, kaip antai: „ta prasme“, „taip sakant“ ir kitus, kurie dabar labai paplitę. Skurdus žodynas siaurina žmogaus akiratį ir apsunkina bendravimą. Ką jau bekalbėti apie tuos, kurių verbalinis bendravimas negali išsiversti be rusiškų keiksmažodžių ir „zonos“ žargono? Tai ne tik pasigailėjimo vertas dvasinis neįgalumas, bet kalbos ir asmenybės skurdumas.
Kalbant reikia stebėti klausytoją -(us). Jeigu asmuo, su kuriuo kalbate, žiovauja ir dairosi į šalis, matomai jam neįdomu ką jūs sakote. Pirmiausiai reikia išklausyti pašnekovą, o po to sakyti savo nuomonę. Kalbos intensyvumas, jėga, stiprumas suteikia kalbai galią, kuri dar padidėja, kuomet papildoma jausmais ir emocijomis.
Kraštutinės priemonės bendraujant: kritika, barimas, sarkazmas naudotinas labai subtiliai ir tik išimtinais atvejais.
Labai svarbus tėvų bendravimas su vaikais. Jis turi būti natūralus, ramus ir pagarbus. Kai kuriems tėvams šaukimas ant vaikų yra kasdienybė. Taip jie vaikams atveria psichologines žaizdas jų pasąmonėje visam gyvenimui. Vaikai pradeda elgtis taip, kaip su jais elgiasi tėvai. Pakeltas tonas turi būti tik retas, o ne kasdieninis atvejis. Jūsų vaikui nereikia, kad išspręstumete jo problemas. Jam reikia, kad jūs jį išklausytumet ir jam patartumet.. Jeigu to nepadarysite jūs, tą padarys kiti. Dažniausiai jo bendraamžiai ir nebūtinai tai padarys tinkamai. Su vaiku reikia elgtis kaip su jums lygiu.
Pavyzdžiui, ne liepti atlikti namų darbus, o verčiau ramiu balsu paklausti, kada jis suplanavęs tai padaryti. Šeima yra tobuliausia vieta vaiko ugdymui. Tačiau tik besąlygiška meilė ugdo vaiko pasitikėjimą.Tuo tarpu sąlygiška meilė ir prievarta atvirkščiai – slopina vaiko tikėjimą ir autentiškumą. Kokius bendravimo įgūdžius vaikas įgys namuose, tokius jis nusineš ir į mokyklą. Neužmirškime, kad vieni tėvai augina vaikus gyvenimo džiaugsmui, o kiti – juodai dienai.
Geri pašnekovai yra geri klausytojai. Jie neslepia savo pomėgių ir nevengia kalbėti apie gyvenimiškas smulkmenas. Tokie pokalbiai padeda sužinoti apie bendrus interesus, patirtį ir ryšius.
Žmogus tobulėja tik bendraudamas su kitais žmonėmis. Kokybiški santykiai su išoriniu pasauliu prasideda nuo kokybiškų santykių su savimi. Kai žmogus gerai sutaria su savimi, kai priima, myli ir gerbia save tokį, koks jis yra iš tiesų, tik tuomet jis gali mylėti kitus, o kiti mylės jį.
Norint būti geru pašnekovu, reikia daug skaityti. Nepaisant to, kad gyvename skaitmeniniame pasaulyje, mąstyti reikia analoginiu, o ne skaitmeniniu būdu.
Energijos demonai ir vampyrai
Tikriausiai pastebėjote, jog ne su visais žmonėmis lengva bendrauti. Nustatyta, kad žmogus ima energiją iš kito, kurio energija yra aukštesnio lygmens. Tai – energetinis vampyrizmas. Energijos perteklius, lygiai taip pat kaip ir jos trūkumas, žmogui nenaudingas. Per didelės energetinės sankaupos gali sukelti medžiagų apykaitos sutrikimus, psichikos pažeidimus ir kitus neigiamus pokyčius mūsų organizme. Dėl per didelio energetinio apkrovimo žmogus negali nusėdėti vietoje, jį kamuoja nepasitenkinimo jausmas. Tokie žmonės savo gyvenimo kelyje dažnai pasirenka draugus vampyrus, kurie padeda jiems atsikratyti energijos pertekliaus. Tuo tarpu kitiems nuolat reikia „prisijungti“ prie kito žmogaus energetinio lauko.
Darnioje šeimoje vienas sutuoktinis (energodonoras) dažniausiai sąmoningai stengiasi energiją atiduoti partneriui. Tačiau neretai energijos „vampyrai“ virsta energijos „teroristais“. Tokie žmonės stengiasi kitą pažeminti, sukelti skandalą, baimę. Manoma, kad bet kokį energetinį poveikį žmogus gali „perdirbti“ į materiją, dirbdamas fizinį darbą ar sportuodamas. Tai – savotiškas jėgos įžeminimas.
Yra tokių žmonių, kurie trukdo asmenybės tobulėjimui. Tai – draugas, su kuriuo bendravimas slegia. Tai – gyvenimo partneris, su kuriuo neįmanoma gyventi. Tai – ciniškas, užgaulus asmuo. Asmuo, kuris apšneka už akių, bet malonus, kai yra šalia. Su tokiais energijos vampyrais reikia stengtis kuo mažiau bendrauti.
Jei pabendravę su žmogumi jaučiate glebumą, diskomfortą, mieguistumą, nuotaikos prastėjimą, jūs atidavėte tam žmogui energiją.
Dažniausią energetinio vampyrizmo variantą galima pavadinti emociniu egoizmu. Tokie žmonės rūpinasi savo ramybe kitų sąskaita. Kaip apsiginti nuo vampyrizmo? Pirmiausiai reikia nuslopinti savyje kaltės jausmą, nepasakoti apie save nieko asmeniško, nesileisti manipuliuojamam. Net kai kurie produktai (raudonieji pipirai, česnakai, imbieras, svogūnai) padeda apsisaugoti nuo vampyrizmo.
Nustatyta, jog kuo dvasingesnis žmogus, tuo jis atsparesnis vampyrizmui.
Bendravimas – tai dovana, kuri palaiko mūsų dvasinę ir fizinę sveikatą, kuri mums suteikia džiaugsmo ir paįvairina gyvenimą. Tačiau neužmirškime ir genialios minties, kurią pasakė kažkuris mąstytojas: Pusė žmonijos turi ką pasakyti, bet tyli, o kita pusė – neturi ką pasakyti, bet be berstojo kalba.
