Po trejų metų kitoje kaklo pusėje atsirado dar du guzeliai. Echoskopinį tyrimą dariusi gydytoja pasakė, kad tai, ką ji mato, kelia nerimą. Nuvykau į Santariškių klinikas otolaringologo-onkologo konsultacijai, kadangi ši gydymo įstaiga skelbiasi teikianti aukščiausios kokybės medicinos paslaugas. Mane apžiūrėjęs ir tyrimo išvadas įvertinęs gydytojas paklausė, ar skauda. Išgirdęs neigiamą atsakymą nusistebėjo – tai kokios problemos? Pasakiau, kad bijau, nes pradėjau jausti ir kąsnio pojūtį burnoje, todėl noriu išsamesnio tyrimo.
Tada išgirdau, kad čia neskubu, gal pašalau, ir po dviejų savaičių paskyrė pakartotinį echoskopinį tyrimą, nes tai, ką jis mato mano atsivežtame tyrime, yra kontraversiška tam, ką apčiuopia.
Paprotinta bendradarbių, į antrąjį vizitą važiavau jau su vokeliu. Santariškių klinikose darytas tyrimas visiškai atitiko ankstesnįjį. Išvadose pasiūlyta atlikti biopsiją. Gydytojas pasakė, kad galime žaisti su ta biopsija, bet galime operuoti iškart, nes bet kuriuo atveju tuos darinius reikia pašalinti. Pasirinkau operaciją.
Po trijų labai neramių savaičių buvau paguldyta į ligoninę. Ir tik tada gydytojas, apžiūrėjęs endoskopu, pamatė liežuvio auglį. Ligoninėje laukiau biopsijos atsakymo. Po savaitės mano gydytojas su džiaugsmu pranešė, kad jau aiški diagnozė: „Jums ketvirtos stadijos liežuvio šaknies vėžys. Jau labai pavėluota, didelis išplitimas, operuoti nebegalima“.
Pasakė ir išėjo iš palatos. Mane ištiko šokas, nebežinojau, ką daryti toliau. Palatos moterys patarė eiti pas gydytoją ir prašyti gydymo. Taip ir padariau. Po trijų savaičių buvo paskirtas chemospindulinis gydymas. Jo laukdama jaučiausi lyg sėdėdama ant bombos ir vis galvojau – nejaugi gydytojui onkologui-laringologui nebuvo aišku, kad padidėję limfmazgiai gali būti metastazės? Nejaugi gydytojai nesusipažinę su ligonio psichologija ir praneša diagnozę kaip mirties nuosprendį, nepalikdami jokios vilties?
Nuvykus paskirtu laiku sužinojau, kad gydymas atidedamas, nes ligoninė neturi man reikalingų vaistų ir neaišku, kada gaus. Skyriaus vedėjas liepė laikas nuo laiko pasiskambinti. Tai ir skambinau du mėnesius, bet vaistų vis nebuvo. Draugės pajuokavo, kad turbūt „ne taip skambinu“. Manau, jos buvo teisios.
Praradusi viltį sulaukti gydymo, kreipiausi į Kauno onkologijos ligoninę ir po savaitės jau gulėjau Konservatyviosios onkologijos skyriuje. Čia patekau į visiškai kitokią aplinką. Tiek gydytojai, tiek aptarnaujantis personalas su ligoniais bendravo labai maloniai, išsamiai ir suprantamai atsakydavo į pateiktus klausimus. Praėjau chemoterapijos ir spindulinio gydymo kursą, kuris buvo nelengvas, tačiau visada jaučiau nuoširdų gydytojų Sigitos Liutkauskienės, Almos Barzdienės ir Artūro Andrejaičio rūpestį. Kas ligoniui gali būti maloniau, už gydytojos pasakytus žodžius: „Mes jus kamuojame, nes labai norime, kad pasveiktumėt“.
Gydymas buvo veiksmingas. Dažnai pagalvoju, kas būtų buvę, jei nebūčiau nuvažiavusi į Kauną. Ko gero, šio laiško jau neberašyčiau.
