Kreipiausi į polikliniką. Ten pasakė, kad belieka šalinti dantį, nes belikę tik šaknys. Kartu pasiūlė pašalinti protinį dantį. Tik viršuje, kitoje pusėje. Kadangi labai pasitikėjau solidžia įstaiga sostinėje, kreipiausi ten. Juk skausmas buvo įkyrus ir varginantis.
Atvykus skubos tvarka su poliklinikos siuntimu, mane pasiuntė pas jauną gydytoją, kuri pažvelgė į nuotrauką, pastukseno į dantį. Aš susiraukiau, paskaudėjo, bet mintyse pagalvojau, kad keista - ne toks aštrus skausmas.
Dar žodžiu paaiškinau savo problemas, pasiteiravau apie vaistų poveikį kraujo spaudimui ir perspėjau, kad šį sykį nenoriu šalinti protinio danties - jis nevargina, todėl atidėsiu tą reikalą vėlesniam laikui. O tas dantis toks lūžęs seniai, tik dabar skilo.
Nežinau, ar mane gydytoja girdėjo - ji maigė savo mobilųjį telefoną. Tik paklausė - tai ar šalinsim? Aš pasakiau, kad be abejo. Tuomet man suleido vaistus į tą pusę, kur buvo skausmingas dantis, pašalino dantį ir išleido namo. Net nepasiteiravo, kokius vaistus aš geriu po transplantacijos, ar jie neturi įtakos krešumui. Jokios kalbos nebuvo apie antibiotikus, kuriuos man duodavo šalinant kitus dantis.
Grįžusi namo nuėmiau nuo danties tamponą ir mane ištiko šokas! Buvo pašalintas ne tas dantis! Buvo išrautas greta esantis protinis dantis, kuris net nebuvo panašus į tą skaudantį dantį ir nei į tą, kurį vėliau norėjau šalinti.
Šoko apimta pagalvojau, kad gal ne tokį siuntimą parašė poliklinikoje, tačiau juk ir aklas galėjo matyti tokį ligotą dantį! Suskubau paskambinti į registratūrą, prasitariau apie situaciją. Buvo penktadienio vakaras. Mane perspėjo, kad ta gydytoja dirbs tik antradienį, pasirodo, ji dirba ir mano minėtoje poliklinikoje.
Atvykus antradienį išsiaiškinti situacijos, gydytoja pasiteisino, kad tas dantis, kurį pašalino, buvo įvardintas siuntime. Kokia nuostaba buvo, kai į rankas paėmiau savo medicininę kortelę ir pamačiau - danties numeris aiškiai taisytas - ne tas rašalas, ne ta rašysena, ryškumas.
Parašiau skundą. Poliklinikos vadovė priėjo pasikalbėti. Deja, ji teisino jauną stomatologę, kuri „labai daug dirba, baigė sudėtingus mokslus, nėra geležinė, klystanti, kaip ir visi, jauna specialistė, kuriai reikia suteikti šansą“. Bet aš neišgirdau nei atsiprašymo, nei to, kad negalima taisyti dokumentų, nei to, kad ji dirba atsainiai...
O mano pasitikėjimas gydytojais? Manes vėl laukia operacija - aš labai bijau, o gal išpjaus ne ta organą, ar išvis numarins...
Anokia čia bėda, pasakysit. Taip, guodžiuosi, juk protinį dantį ištraukė, reikia džiaugtis, kad ne didesnė nesėkmė ištiko.
Bet štai darbe aš gaunu labai daug pylos iš direktorės, jei padarau klaidą, o keturgubai atvanoja, jei dokumentuose rašau skirtingų spalvų rašikliu.
Tad ar galioja gydytojams Hipokrato priesaika, ar net paties žmogiškumo principas - atsiprašyti ir pripažinti savo klaidas, o juk jas dar pateisina vadovai.
