Esame vidutinė Lietuvos šeima. Neturime nei ypatingų piniginių išteklių, nei galimybės užversti savo dukrelių firminiais skudurais ar vežioti po kosmetikos salonus. Visas laisvas lėšas investavome į mergaičių lavinimą – pirkome knygas, keliaudavome po apylinkes, vesdavome vaikus į parodas... Abu su vyru esame išsilavinę žmonės, tad galėjome vaikams daug papasakoti, parodyti ir stengėmės, kad jų kasdienybė nebūtų nyki.
Nors mano jaunėlė dukra turi vystymosi defektą (gimdymo trauma, sutrikusi smulkioji motorika), iki pateko į mokyklos pirmąją klasę, niekada to savo trūkumo nesureikšmindavo. Augo laimingas vaikas. Darėme viską, kad tik ji nesijaustų likimo nuskriausta.
Problemos prasidėjo vos jai patekus į kitą klasę. Ten ji turėjo pereiti su keliais klasės draugais, nes mūsų mažame miestelyje yra tik viena mokykla. Bendrojo lavinimo. Jei vaikas nori mokytis toliau, turi važinėti į apskrities centrą, į gimnaziją. Deja, pradėjau pastebėti, kad mano šnekutė, linksmuolė, aktyviai mokyklos gyvenime dalyvaujanti mergaitė staiga tapo nervinga, uždara. Jos nuotaika vis dažniau būdavo prislėgta, o į visus bandymus sužinoti, kas yra, ji atsikirsdavo – „nieko“.
Iš pradžių to nesureikšminau: maniau, vaikas adaptuojasi, sunkiai pripranta naujoje vietoje, o čia dar visų tėvų siaubas – paauglystė...
Akis man atvėrė vienos mamos skambutis. Mūsų abiejų vaikai perėjo į tą pačią klasę, tad mes dažnai pasikalbėdavome susitikusios gatvėje ar parduotuvėje. Vieną vakarą man paskambino toji pažįstama ir pro ašaras pasakė, kad jos sūnus pareiškė, jog daugiau į mokyklą kojos nekels ir pagrasino prisigerti vaistų, jei mama neperkels jo į kitą mokyklą. „Ar taviškei viskas ten gerai?“ – paklausė.
Po pokalbio įpuoliau į dukros kambarį ir tol ją kamantinėjau, kol ji viską man papasakojo. Atsimenu, išgirdus apie tai, kas vyksta, man ir rankos, ir kojos nutirpo. Pasirodo, toje naujai suformuotoje klasėje yra būrys „kietuolių“, tiesiog terorizuojančių visus, kas tik nepriklauso jų, išrinktųjų, grupei. Šitie nekarūnuoti karaliukai žemina visus kitus pačiais bjauriausiais būdais – vadina atsilikėliais, garsiai aptaria aprangą, tyčiojasi, kai vaikai bando atsakinėti, palydi keiksmais ir pravardėmis.
Užkabinėja koridoriuose, sukūrė kiekvienam šlykščią pravardę ir platina jas po kitas klases. Slapčia filmuoja ar fotografuoja vaikus ir dalinasi jų nuotraukas į specialiai tam sukurtą vieno tinklapio grupę, kuriai ir pavadinimą davę – „lochai“. Mano dukrą kelis kartus apstumdė, buvo uždarę tualete ir laikė kabinoje visą pertrauką, kažkas prikišo į kuprinę prispjaudytų popierių.
Man kraujas užvirė. Kilo nenugalimas noras stverti tas kūtvėlas už dažytų plaukų kupetų ir išpurtyti visą onorą... Tik tai -ne išeitis, todėl kitą dieną, per vargus atsiprašiusi iš darbo, nuvažiavau į mokyklą aiškintis su klasės auklėtoja. Ir gavau lyg šlapiu skuduru per veidą. „Tie vaikai, apie kuriuos kalbate, yra iš gerų šeimų, tėveliai mus remia, kol kas dar niekas nesiskundė, jūs pirma darote problemą tuščioje vietoje. Ir apskritai, turėtumėt susirūpinti savo dukros elgesiu – ji neadekvačiai reaguoja į situaciją...“
Teko eiti pas direktorę, tačiau ir ta buvo lyg iš medžio iškritusi. Pareiškė, kad jų gimnazijoje patyčių problema rimtai sprendžiama – daromos apklausos, klasės valandėlių metu apie tai dažnai kalbama, socialinis pedagogas ir psichologas užversti darbais... tiesiog galvų nuo popierių nepakelia.
Grįžau namo pažeminta ir puikiai suvokdama, kad, ko gero, vienintelė išeitis – perkelti savo vaiką kitur. Kur mane girdės.
Tačiau, nors mūsų šeima ir negali „paremti“ mokyklos finansiškai, o vaikai neturi karališko kraujo, nutariau nepasiduoti. Orumo aš dar turiu.
Visų pirma suorganizavau susitikimą su visai tėvais, kurie turėjo problemų dėl tos grupės elgesio. Buvo liūdnas vaizdelis. Kas atėjo, tie sėdėjo nuleidę galvas. Pasirodo, ta problema jau sena kaip pasaulis, tačiau niekas nieko negali padaryti... Jei bandoma kreiptis po vieną, į mokytojus ar auklėtojus, tada patyčios dar sustiprėja, nes kažkas paskundė. Viskas daroma tada, kai nemato „gerbiami“ pedagogai. Kabinetuose, koridoriuose, kieme... Vienas tėvas, išgirdęs apie tai klasės susirinkime, išvadino mamą, iš kurios vaiko tyčiojasi, necenzūriniais žodžiais, kliuvo ir auklėtojai. O keršydama ta šeima užvertė Švietimo skyrių skundais ir grasinimais...
Sukandusi dantis, žinodama, kad mano vaikas kenčia, ieškojau išeities. Naršiau internete, net buvau susitikusi su psichologu privačiai konsultacijai, tačiau ir ši specialistė nieko doro man negalėjo pasiūlyti.
Pagaliau radome sprendimą, kuris jums gali pasirodyti drastiškas – visų pirma, mes pasikalbėjome su savo vaikais. Daugiau jie nevaikščiojo po vieną – mūsų pastangomis buvo sukurta „jų“ grupė. Sunkiai, bet pavyko suvienyti bijančius, užguitus vaikus, laikytis kartu. Be to, vienos mamos siūlymu, vaikai pradėjo fiksuoti kiekvieną patyčių atvejį. Filmavo, įrašinėjo. Kad turėtume įrodymų. Iš pradžių klasės karaliukai juokėsi, kelis kartus buvo atėmę telefonus, net sudaužė... Tačiau tokių, norinčių kad viskas pagaliau baigtųsi, netikėtai atsirado gana daug.
O kada medžiagos surinkome pakankamai, visa tėvų grupė apsilankėme mokykloje. Nešini filmuota medžiaga ir kolektyviniu skundu. Tada administracija jau buvo priversta mus išgirsti. Ypač kai pagrasinome, kad visa tai atsidurs rajoninėje, o jei nepadės – ir nacionalinėje žiniasklaidoje.
Reikėjo matyti, kaip direktorė šlavė uodega grindis... Patyčių iniciatoriai buvo viešai svarstomi, nes mes to išsireikalavome. Ir šį kartą karaliukų tėvai gavo palaikyti liežuvius už dantų.
Grupė buvo išsklaidyta. Kai kuriuos, daugiausiai problemų kėlusius patyčių iniciatorius, tėvai patys perkėlė kitur. Jiems išėjus, likusieji apsiramino.
Dabar mano dukra jau pusę metų iš mokyklos grįžta švytinti. Dėl to priverstinio „grupavimo“ susirado naujų gerų draugų, vėl pradėjo sektis mokslai, grįžo linksmumas ir pasitikėjimas savimi. Daugiau nesidairo į kampą įvaryto žvėriuko akimis. Telefonas netyla, dabar ji Mokinių tarybos narė...
Didžiuojuosi savo vaiku. Ji sugebėjo viską įveikti, neužsisklendė, neįsigyveno į aukos vaidmenį.
O mes, tėvai, budriai sekame situaciją. Neleidžiame, kad patyčių problema būtų sprendžiama buvusiais metodais – kada visa kova vyksta tik popieriuose, kad būtų, ką pateikti ataskaitose. Kada pažymėjai varnele „atlikta“ ir toliau sėdi kaip tos trys beždžionės – „nieko negirdžiu, nieko nematau, nieko nesakysiu“...
Turinys pirmą kartą publikuotas 2014 sausio 20 dieną.
