Ar tikrai 8 val. vakaro - tinkamiausias metas rodyti nušautų ir kitaip nužudytų žmonių vaizdus? Net neuždengiant jų jokiomis mozaikomis? Apskritai, kam dar reikia kapstytis po visą šį purvą ir vėl kruvinus skaudulius sugrąžinti į televizorių ekranus? Su kaimynėmis kelias dienas aptarinėjome tokius televizijų eksperimentus su mumis, statistiniais žiūrovais ir, galiausiai, neištvėrusi nutariau išlieti savo mintis.
Jeigu statistiniam žiūrovui reikia dar daugiau negatyvių emocijų, spinduliuojančių iš žydrųjų ekranų, tuomet tiems statistiniams nepriklausau. Esu dvi dukras auginanti mama, vyras dirba dėstytoju, o aš – floristė. Statistinė lietuvių šeima, kaip ir daugelis gyvenančių aplink.
Tikriausiai nieko nenusimanau apie reitingus, kurie valdo televizijų gyvenimus ir laidų likimus, tačiau esu tikra, kad nederėtų visų laikyti runkeliais ar pilkąja mase, kuriai pakanka visokių „TV pagalbų“, „Farų“, „24 valandų“.
Po kiekvieno pirmadienio su kaimynais, kolegomis ir draugais ilgai aptarinėdavome laidoje „Gyvenimas yra gražus“ matytus pasakojimus, išgirstas išpažintis, išvystus plačiojo pasaulio kampelius.
Gaila, kad mes, ko gero, naujieji nestatistiniai žiūrovai, atsidūrėme užribyje televizijos gigantų, planuojančių programų tinklelius. Tačiau ar tikrąsias vertybes garsiai deklaruojanti ir šeimos televizija save taip išdidžiai vadinanti televizija tikrai susimąsto apie Lietuvos šeimas, pirmadienio vakarais siūlanti kraujo prieskoniu „pagardintus“ vaizdelius?
