Visų pirma, kyla klausimas, kodėl sunku būti savimi, juk tai skamba taip paprastai. Manau, tai lemia netolerancija, diskriminacija, patyčios bei nepakantumas kitiems žmonėms. Taip pat visi jau žinome, kad kartais yra tikrai sunku klausytis kito žmogaus kalbos, norime iš jos išgirsti tik mums reikalingą informaciją. Vadinasi, žmogui kartais yra sunku būti nuoširdžiam ir sakyti viską, kas jam guli ant širdies, o kartais kiti gali net išjuokti.
Taigi būti savimi šiuo atveju yra net pavojinga, nes tave gali užgaulioti ar kaip kitaip įžeisti jausmus. Įžeistas asmuo jausis pažemintas bei nuliūdęs. Tai slopina žmonių norą būti savimi ir verčia susitikti su daugumos nuomone.
Kitos priežastys, kodėl kartais būna sunku būti savimi yra – kitatautiškumas, religija, užimamos darbo pareigos. Visi gerai žinome, jog juodaodį Lietuvoje užgauliotų, su juo būtų negražiai elgiamasi. Taip pat mūsų krašte didelė dauguma žmonių nemėgsta lenkų, nes kadaise jie buvo užgrobę mūsų tėvynę – Lietuvą.
Kitas pavyzdys, gerai mums žinomi krišnaitai. Krišnaizmas yra labiausiai žinomas rytietiškos kilmės religinis judėjimas. Daugelis esame matę ir girdėję, kai eina per miestą žmonių grupė (krišnaitų) ir dainuoja – taip bandydami išplatinti savo tikėjimą. Aplinkiniai į juos žiūri pašaipiai, net lepteli frazių, kurių nederėtų sakyti.
Minėjau ir darbo pareigas. Kaip mes žiūrime į kelių valytojus, indų plovėjus, o kaip į Seimo narius?Požiūris tikrai skiriasi, kai kurie mano, jog jei dirbi tokį darbą esi apgailėtinas, nieko nevertas. Šioje srityje irgi išryškėja didžiulis paprastų žmonių netoleravimas.
Taigi, į klausimą, kodėl kitataučiai, mažą atlyginimą gaunantieji ir kitokia religiją tikintys žmonės negali būti savimi, galima rasti tikslų ir aiškų atsakymą – jiems neleidžiama būti savimi, juos atstumia, tokiu atveju ir atsiranda fobija būti atsiskyrėliais.
Taip, būdami savimi net rizikuojame, tačiau būti tuo, kuo esi, yra be galo svarbu pačiam žmogui. Baugu, bet turėtume išdrįsti būti savimi, nes negalime būti laimingi slėpdamiesi, turime mylėti save tokį, kokį gamta sutvėrė. Negalime gyventi „po kauke“ visą laiką, mes juk galime kurti ir atrasti, įgyvendinti savo norus.
Žmonėsm apgaudinėjantys kitus bei patį save, iššvaisto didžiąją dalį savo gyvenimo. Galų gale, gyvenimas per trumpas, kad gyventume pagal kitų nustatytas taisykles.
Visgi, kyla klausimas, o kaip tai padaryti, kaip būti „tikruoju „aš“? Ką patarčiau iš savo patirties, tai tiesiog gyventi savo gyvenimą – neleisti aplinkiniams diktuoti, ką galima daryti, ko ne, tikėti savimi, savo svajonėmis bei jų išsipildymu, kovoti, kad jos išsipildytų, ne tik pamatyti save, bet ir pamilti, kaip unikalią asmenybę, o ne kažkam pavaldžią, nebijoti rodyti savo jausmų, emocijų, išgyvenimų, pasitikėti savo jėgomis, rodyti talentą, siekti aukštumų. Gyventi taip, lyg ši diena būtų paskutinė.
