Kodėl nusprendžiau tai paviešinti? Ogi todėl, kad priėjau visus įmanomus Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytus savo pažeistų interesų gynybos būdus, tačiau visur atsitrenkiau kaip mažas žirnis į sieną, nes prokuratūra ir teismai visiškai nenorėjo net girdėti pradžioje mano, o paskui jau ir mano samdyto advokato argumentų. Beliko vienintelė viltis - viešumas.
Nors savo pasakojime žodį „prokuratūra“, „teismai“ vartosiu daugiskaita, tačiau noriu pasakyti, kad negalima iškart teigti, kad visi Lietuvoje dirbantys tyrėjai, prokurorai ar teisėjai yra blogi, puikiai suprantu, kokį sunkų ir atsakingą darbą visi šie pareigūnai dirba, kokios blogos darbo sąlygos, koks didelis darbo krūvis.
Tačiau man, deja, papuolė turbūt labai „šventiškai“ nusiteikę teisėsaugos darbuotojai, kurie, kaip papasakosiu vėliau, praktiškai įteikė savotišką „kalėdinę dovanėlę“ visiems Lietuvos banditėliams, pateikdami vertingų, naudingų patarimų, kaip reikėtų elgtis panašiose situacijose, kad išliptų „sausi iš balos“ padarius nusikalstamas veikas bei kokius argumentus naudoti gynyboje.
Bet neskubėkite, patarimus pateiksiu vėliau. Trumpas įvykio aprašymas, kurį galės galbūt panagrinėti teisę studijuojantys studentai, kad tapę prokurorais ar teisėjais nedarytų tokių nesąmonių, nuo kurių dabar bet kuriam kaimynui papasakojus plaukai šiaušiasi ant galvos.
Taigi viskas buvo taip.
Vyrui esant darbe, į mūsų namus atvyko namo dekoratorė. Pravėrusi duris pastebėjau, kad ji kažkaip keistai greitai įbėgo ir labai greitai supratau, kodėl. Iškart po jos, nepasibeldę, nepaskambinę, mane pastūmę į šalį į mano privačią teritoriją (namus) įsiveržė du asmenys. Vienas iš jų - prieš keletą mėnesių pas mus dirbusių darbininkų sūnus. Vyras, permokėjęs avansu už atliktus darbus ir liepęs susirinkti visus daiktus, tiesiog atsisakė jų paslaugų, nes iki to laiko, kadangi nebuvome susidūrę su lietuviškų meistrų darbo ypatumais ir buvome sumokėję jiems kelis tūkstančius litų avanso darbų dar net neatlikus iki galo.
Na, turbūt nereikia aiškinti tautai, kad gavus avansą, nuo to momento mes juos matydavome tikrai labai retai... Kantrybė seko, terminai buvo vis nukeliami, darbai stovėjo dėl įvairių mums nesuprantamų, tačiau darbininkų labai įtikinamai pateikiamų argumentų (sugedo mašina, apsirgo, gimtadienis vieno, gimtadienis kito, darosi namie remontą. perka remontui reikalingą inventorių, nes akcija tik tą dieną ir ne kitą ir t.t.), buvome "maitinami" pažadais, kol vieną dieną, trūkus kantrybei teko priverstinai atsisveikinti su jais, tiesiog toliau pasiūlius kreiptis į teismą, jei jie galvoja, kad šioje vietoje jie yra teisūs.
Buvo begalinis nepasitenkinimas, kad kaip mes galime atsisakyti jų paslaugų, nors tris kartus ir buvome pratęsę darbų terminą abipusiu sutarimu ir darbuotojai buvo įspėti dėl senkančios kantrybės, mūsų patiriamų nuostolių (sandėliuojami susipirkti baldai, buto nuomos sutarties nutraukimas ir neturėjimas kur eiti su naujagime ant rankų) bei (trečią kartą nukeliant susitarimo terminą) jų teikiamų paslaugų atsisakymo, nes darbai iki galo neatlikti, o pinigai sumokėti.
Taigi, po kelių mėnesių, įsiveržęs (vos siena neišvirto nuo durų trenksmo čia nė kiek nepagražinant) paskui dekoratorę buvusių darbininkų sūnus su, patikėkite, tikrai dideliu PLAKTUKU (nes pradžioj, visai ne juokais, pamaniau, kad tai - kirvis), nuolat sukdamas jį virš galvos bei prieš veidą, pradėjo rėkti, kad mane užmuš, nužudys, pakas bei išprievartaus (tik ne taip cenzūriškai tai buvo išrėkta, beveik išspjauta man į veidą) dėl nesumokėtų pinigų, kad padegs namą ir t.t.
Tiek aš, tiek šalia buvusi dekoratorė, negalėjom iš siaubo net pajudėti. Gerai, kad bent ji buvo šalia, nes tai, matyt, mus ir išgelbėjo nuo baisesnių pasekmių. Kartu su tuo sūnumi įsiveržusi jo darbininkė motina, jam antrino, rėkė, šaukė, grasino... Atgavusi kvapą bandžiau prašyti, kad jie paliktų namus, reikalavau, maldavau jų išeiti, bet jie visiškai nieko neklausė.
Prigąsdinę pradėjo reikalauti sumokėti tariamai nesumokėtus kažkokius pinigus, žadėjo išžaginti, padaryti kitus baisius dalykus, kurių viešai net nesinori kartoti, bet jie visi buvo pasakyti tyrėjui, dalinai parašyti ir prokurorams bei teismams. Ir tik po kurio laiko, atsigavus, pavyko surinkti pagalbos telefono numerį ir kviesti policiją, o įsibrovėliai pamatę, kad paskambinau, skubiai pasišalino pažadėję sugrįžti...
Atrodo klasikinė lietuviška "Sopranų" situacija, kurioje net teisinio išsilavinimo neturinčiam asmeniui galima įžvelgti kelių nusikalstamų veikų sudėtį ir mūsų policijai, prokuratūrai bei teismams, bus tai dar vienas lengvas darbelis, nes šioje vietoje galimai buvo padarytos net kelios nusikalstamos veikos numatytos Lietuvos Respublikos Baudžiamajame kodekse (toliau tekste LR BK):
* LR BK 145 str. 1 d. grasinimo nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą yra požymiai, kadangi buvo grasinama;
* LR BK 165 str. įsibrovimo prieš savininko valią į kito žmogaus gyvenamąjį namą, butą ar kitą gyvenamąją patalpą arba jos priklausinius, neteisėtai slapta ar atvirai, panaudojant apgaulę ar smurtą arba kitokiu būdu, kadangi buvo prieš mano valią, negavus jokio sutikimo tiesiog įsibrauta;
* LR BK 181 str. numatyto turto prievartavimo požymiai, kadangi panaudojant grasinimus buvo iš manęs reikalaujami įsibrovėliams nepriklausantys pinigai.
Nežinau, kaip pasirodė skaitytojams, tačiau mano, paprastos pilietės, supratimu, buvo padarytas nusikaltimas (ir ne vienas), už kurį turi atsakyti kalti asmenys, nes priešingu atveju kyla pagrįstas klausimas, kam tuomet reikalinga teisė, kam reikalingi teismai ir kitos teisėsaugos institucijos?
Deja, ar tai situacijos paprastumas, ar tai jos sudėtingumas, prokurorams ir teismams, nagrinėjusiems šią bylą (tiksliau tik jos pradžią), buvo neįkandamas, nes ikiteisminis tyrimas buvo netrauktas, bylai net nepasiekus teismo, nes prokurorai bei teismai šioje, prieš tai papasakotoje, istorijoje tiesiog nerado nusikaltimo sudėties toje įsibrovėlių veikoje, ir visos mano pastangos ką nors pakeisti buvo bevaisės, nes ir Vilniaus apygardos prokuratūra, Vilniaus apylinkės prokuratūra, ir Vilniaus miesto apylinkės teismas, ir Vilniaus apygardos teismas ikiteisminį tyrimą tiesiog nutraukė nusprendę, kad straipsnio pradžioje pateiktoje istorijoje nėra nusikalstamos veikos.
Todėl belieka skaitytojams trumpai pristatyti mūsų prokuratūros suformuotas įdomesnes ikiteisminio tyrimo proceso bei bylų aiškinimo naujoves šioje byloje:
1 naujovė: jei į tavo namus įsibrauna 2 įsibrovėliai, jie abu vienu metu, pasirodo, netampa įtariamaisiais, nes prokuratūra, galbūt vykdydama valstybės taupymo politiką, vieną iš jų padaro įtariamuoju, o kitą liudytoju, kas savotiškai pagreitina ikiteisminį procesą (liudytojas patvirtina, jog įtariamasis neturėjo blogų kėslų, įtariamasis patvirtina, kad jis apskritai nieko dėtas, atėjo tik į svečius, nes tą patvirtina ir liudytojas) ir taip sumaniai yra sutaupoma valstybei didelės lėšos, nes tyrimas nutraukiamas, teisėsaugos institucijos be reikalo nėra apkraunamos darbu. O vienintelis byloje buvęs liudytojas (namo dekoratorė) net neįtraukiamas į procesą.
2 naujovė: visiškai nebūtina bent vieną kartą apklausti vienintelį tiesiogiai visą įvykį nuo pat pradžių mačiusį nepriklausomą liudytoją (šiuo atveju - į namą atėjusią dekoratorę), užtenka to, ką teigia bylos nutraukimu suinteresuotas įtariamasis, juk jis - „niekada nemeluoja“, o jo žodžius juk patvirtina kitas įtariamasis, oj, atsiprašau, padarytas procese tariamas „liudytojas“, todėl netikėti jais - nėra visiškai jokio pagrindo. O apklausimas vienintelės įvykio liudytojos, tai bereikalingas laiko gaišimas ir pinigų švaistymas.
3 naujovė: jei nepabėgai nuo prievartautojų ar šiaip kitų banditų, iš įvykio vietos, vadinasi, neišsigandai įsibrovėlių ir todėl jų grasinimai savaime jau buvo nerealūs, todėl ir nevertintini baudžiamojo įstatymo prasme. O dar tarsi pasišaipant, buvo paminėta, kad aš ir vienintelė liudytoja viso įvykio metu likome stovėti ir niekur nepabėgome, todėl iš to galima nuspręsti, kad čia buvo tik lengvas konfliktas, o namo šeimininkė daugiau bijojo / išsigando dėl savo nekilnojamojo turto nei dėl savo gyvybės.
Kur čia pabėgsi, jei kas nors bent kartą gyvenime yra susidūręs su prievarta, baime, šoku, puikiai mane ir tą vargšę dekoratorę, kuriai teko atlaikyti visą tai, supras, kad tokioje situacijoje kojos pasidaro kaip akmeninės, baimė kausto visą kūną ir galvoje sukasi visai kitos mintys: užmuš ar ne, bėgt ar stovėt, rėkt ar gal geriau patylėt, nes juk įsibrovė visai neprognozuojami svetimi žmonės ir dar mojuoja plaktuku virš galvos ir grasina...
4 naujovė: svarbu ne tai, kaip auka supranta išgirstą grasinimą, o kaip paskui apie jį, jo turinį papasakoja pats grasintojas. Ir visai nesvarbu, kad patys įsibrovėliai pripažino, kad grasino, tačiau jie teigė, kad grasindami nieko blogo nenorėjo padaryti, o to mūsų nepakartojamam teisingumui ir užteko. Jei nusikaltėlis sako, kad darydamas nusikaltimą jis nieko blogo nenori padaryti, tai vadinasi, ir tikrai nieko blogo nenori jis padaryti, tuomet nėra ir nusikaltimo. Tiesiog genialus mąstymas. Nes, pavyzdžiui, prokuratūra savo atsisakymuose toliau tęsti tyrimą aiškino taip, kad grasinimo metu nukentėjusioji neįtarė, kad grasinimas kelia jai realią grėsmę (jie turbūt pasidarė sielos ekspertai, kad žinojo, kaip žmogus tokioje situacijoje jautėsi, ką galvoja...).
Kur jau čia neįtarsi tos realios grėsmės, kai tavo namuose įsibrovėliai suka virš galvos bei prieš veidą mosuoja plaktuką ir klykia, rėkia, šaukia, kad užmuš ar pakas po žeme. Aš praktiškai galėčiau eiti iškart dirbti į greito reagavimo būrį „Aras“, nes, pasak bylą nagrinėjusių ir sprendimus priėmusių „profesionalų“, esu turbūt labai net šaltų nervų, „imčiau“ atėjusius pas mane visus banditus su šaltais ginklais plikomis rankomis, nes niekada nesijaudinu, niekada nebijau grasinimų ir neįtariu, kad man kas nors blogo gali atsitikti. Ką ten „Aras“, Chuckas Norrisas turbūt prieš mane dar vaikas yra, nes po tokių prokuratūros aiškinimų, nesupratau, kuo jie mane laiko, moterimi, ar pasaulio sumo imtynininke, ar bokso čempione.
Tariama „liudytoja“ irgi buvo labai gudriai apsaugota nuo savo pareikštų grasinimų mano atžvilgiu, nes „ji buvo tik agresyviai nusiteikusi, rėkė, keikė, reiškė nepasitenkinimą“, todėl tai nėra grasinimai, taip pasak teisėsaugos, jūs galite elgtis įsiveržę į kiekvienus namus ir šeimininkas tai turi suprasti kaip normalų, dalykišką bendravimą, pagrįstą visuomenėje vyraujančiomis sukurtomis taisyklėmis (įstatymais), nes gal jūs tik labai nusiminęs...?
Teisėsauga padarė šioje byloje klaidingą prielaidą, kad grasintojui, neturint realaus ketinimo nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą (norėčiau sužinoti, kada traktuojama, kad grasintojas realiai turi ketinimą nužudyti. Gal tada, kai jau post factum..?), veika negali būti kvalifikuota pagal LR BK 145 str. 1 d. Ne man paprastam žmogui suprasti tokius sudėtingus išmąstymus, proto genijai, ne kitaip...
5 naujovė: pasirodo, būsto neliečiamumas, pasak bylą nagrinėjusių prokurorų ir teisėjų, būna pažeidžiamas ne tuomet, kai prieš savininko valią patenkama į gyvenamąsias, įsibrovėliams nepriklausančias patalpas, o tuomet, kai įsibrovėlis nepasišalina po akistatos su patalpos gyventoju, jeigu jos metu gyventojas ypač aiškiai išreiškė savo valią dėl įsibrovusių asmenų buvimo patalpoje. Tikrai keistoka teisėsaugos pozicija, nes pagal ją, visi Lietuvos vagišiukai gali dabar neatsiklausdami teisėtų savininkų lįsti į jiems nepriklausančias gyvenamąsias ir kitas patalpas, teigdami, kad tiesiog nežinojo savininkų reakcijos dėl jų neteisėto patekimo, o kai sužinojo, ramiai pasišalino.
Nors byloje aiškiai buvo nustatyta, kad jie pateko be jokia forma išreikšto leidimo ir man prašant, maldaujant palikti namus, išeiti, nėjo iš jų, o tik dar labiau "reiškėsi", tačiau ir vėl teismo ir prokuratūros eruditai buvo nepralenkiami, nes teigė, kad šioje vietoje, mano reikalavimas buvo nepakankamai aiškiai išreikštas, todėl ilgą laiką ir neišėjo iš patalpų įsibrovėliai. Čia tai jau, matyt, formuoja klasiką mūsų teisėsauga, nes pagal juos, matyt reikėjo dar raštu ir patvirtinus notarui pateikti savo reikalavimus įsibrovėliams, nes žodžiu sakoma nuomonė, matai, netinka, kad teisėsauga galėtų tai kvalifikuoti kaip nusikalstamą veiką.
Apskritai, paskaičius teisėsaugos įstaigų pateiktus pamąstymus šiuo klausimu, galvojau, kad kokioje, kaip kažkada vienas teisėjas pasisakė, Mumba džiumba gentyje gyvenu, kurioje negalioja joks Baudžiamasis kodeksas, nes (dėmesio, visi žulikėliai), prokuratūra aiškino, kad „įėjimas į būstą, nors ir nežinant savininko reakcijos į tai, savaime nesudaro LR BK 165 str. numatyto nusikaltimo sudėties“.
Žodžiu, lankykitės savo norimuose apžiūrėti butuose, namuose, nieko jums nebus už tai. Absurdiška būtų teigti, kad negavus savininko išankstinio leidimo daroma išvada, jog gyvenamųjų patalpų savininkas neprieštarauja svetimų asmenų patekimui į jas, o šioje situacijoje įsibrovėliams net nebuvo pareikštas leidimas užeiti į mano būstą jokia forma.
6 naujovė: pasirodo, prieš tai turėti civiliniai santykiai yra labai svarbūs kvalifikuojant baudžiamuosius, t.y., Vilniaus apygardos teismas akcentavo, kad aiškinantis, ar buvo grasinama, be kitų aplinkybių reikia atsižvelgti į šalių tarpusavio santykius, t.y., kadangi prieš tai tarp vienos iš šalies buvo civiliniai santykiai, vadinasi ir grasinimo čia, matyt, nebuvo, nes pasak teismo, tai turbūt normalu, kad esant civiliniams santykiams, rangovai, užsakovai, subrangovai bėgioja vienas pas kitą į namus, įsiveržia į juos su šaltu ginklu ir grasina visiems kitiems šeimos nariams bei reikalauja pinigų ar turto.
Mano kvailu supratimu, civiliniai santykiai sprendžiami teisme, jei tarp tokių šalių kilo ginčas, o jei šalis pradeda naudoti priemones, kurios įvardintos Baudžiamajame kodekse, tai turi būti baudžiamas už tai, o ne nurašoma kažkokiems seniai buvusiems santykiams, ką padarė ir prokuratūra bei teismai. Tiesą sakant, šioje vietoje tiek prokurorai pasisakė, kad įsibrovėliai pasirinko neteisėtą būdą, tiek teismas akcentavo, kad tam tikri veiksmai tik įsibraunant į patalpas galėjo būti vertinami kaip administracinės teisės pažeidimas. Tačiau tik akcentavo, parašė, o daugiau kaip ir nieko už tai nebuvo.
Dar tikrai daug galėčiau cituoti prokuratūros ir teismų surašytų „auksinių minčių“ šioje mano mažoje istorijoje, tačiau skaudu yra ne tai... Skaudu, kad esant nusikaltimui, dėmesys kreipiamas ne aukai, kuriai reikia įrodinėti savo pažeistas teises (kai šias funkcijas turėtų atlikti tam Lietuvoje egzistuojančios teisėsaugos institucijos, o ypač prokuratūra), o visas procesas nukreiptas tam, kaip greičiau uždaryti bylą, kaip greičiau nutraukti ikiteisminį tyrimą ir visi kiti subjektai, kurie turėtų ištaisyti pirmo prokuroro padarytas klaidas, tiesiog copy-paste perrašo iš jo nutarimo tas pačias mintis, net nepasisakydami dėl mano skunduose minimų argumentų bei nesigilindami į aplinkybes ar tiesiog nenorėdami į jas gilintis.
Jau esu rašiusi prokurorams bei teisėjams, kurie nagrinėjo mano atvejį, kad labai norėčiau pamatyti, kaip jie dirbtų, kaip jie elgtųsi bei ar priimtų tuos pačius tikrai kvailus sprendimus, kuriuos priėmė mano atžvilgiu, jei ne pas mane, o pas juos į namus būtų jėga, be leidimo įsiveržę kažkokie statybininkai ar jų giminaičiai dirbę prieš metus (tariamai pasiimti paliktų įrankių), būtų grasinę nužudyti jų šeimos narius, reikalavę pinigų, grasinę padegti namą, butą ir t.t.
Norėčiau pamatyti ir jų artimųjų veidus, kuomet skaitytų savo teisėsaugos institucijose dirbančio tėtės ar mamos, brolio ar sesers prieš tai parašytus ir pasirašytus nutarimus bei nutartis, kuriose aiškiai nurodoma, kad toks įvykis yra aukos problema, kad pas ją pateko į namą įsibrovėliai, kad tai - aukos problema, jog ji manė, kad jai grasinama, kad tai - aukos problema, jei iš jos neteisėtai reikalaujama pinigų ir, kad čia visai nėra jokio nei administracinio teisės pažeidimo, nei nors vieno nusikaltimo sudėties, kad tai - tiesiog normalus gyvenimiškas buitinis lietuviškas atvejis, kad namas, nėra mano, kaip savininko, tvirtovė, ir kad kartais prokurorai ir teismai nėra tokie beširdžiai ir gali praėjusių Kalėdų proga kaip kokie Kalėdų seneliai ar snieguolės padovanoti nusikalstamas veikas padariusiems asmenims ikiteisminio tyrimo nutraukimą.
Gal tai ir gerai, nes juk atėjo Naujieji metai, reikia būti geresniems, atlaidesniems, to ir linkiu tiems patiems prokurorams bei teisėjams, jei jie susidurs asmeniškai su panašia situacija gyvenime. Būkite tokie, kokie esate su mumis.
Lieka tik kvailas klausimas: o kas atsakys už tai, jei kitąkart pas mane namuose įvyks nelaimė, kai jie sugrįš...? Tuomet, jei Marijos žemę supurtys dar viena tipinė žmogžudystė, žurnalistai sukurs ir aprašys daug liūdnų laidų, komentatoriai viską iškritikuos, išpeiks, mūsų „šaunieji“ politikai eilinį kartą sukurs įvykiui tirti daug darbo grupių, komisijų, o juk svarbiausi tokių istorijų asmenys - prokurorai ir teisėjai - jokios atsakomybės už tai ir neneš. Atsakomybės už tai, kad savo netinkamu darbu sudarė sąlygas nusikaltėliams nebaudžiamai taip elgtis toliau, nes juk kitą kartą taip jiems padarius, būtų kvaila ir juos nubausti, nes jie visus turbūt teismus laimėtų rodydami dabar gautus „protingus popieriukus“, kad toks pat atvejis jau buvo nagrinėtas ir priimtas sprendimas yra jų naudai, todėl negalima jo kitaip ir kvalifikuoti esant toms pačioms aplinkybėms.
Gal belieka tik imti pavyzdį iš Amerikos: jei lendi į mano namus, gauni kulką į kaktą... Tačiau ir tuo abejoju, nes juk čia Lietuva, čia namai - nebe mano tvirtovė...
