Į Lietuvą atvykau iš Kirgizijos trumpam, verslo reikalais. Atvykti įkalbėjo draugas – jūsų šalis yra rojus automobilių prekybai. Atvykęs likau visam, nes susipažinau su nuostabia lietuvaite. Viskas klostosi puikiai.
Negaliu nepastebėti 6 Lietuvoje vyraujančių keistenybių.
1. Vėdarai. Labai skanus maistas, kurio tikrai negaliu priskirti prie keistų produktų, yra kugelis. Bet ką manote apie vėdarus? Juk tai identiškai toks pats maisto produktas, tik „kvepiantis“ išmatomis. O dar sakoma, kad žmogui tik savas „tortas“ kvepia. Lietuviai mielai valgo vėdarus. Nieko nepadarysi, jei žmogui patinka išmatų kvapas ir skonis.
2. Kraujinė sriuba. Nežinau, kurioje dar šalyje galime rasti tokį vampyrizmo dominavimą. Lietuviai smerkia kitas šalis dėl jų tradicijų ar šlykštisi jų patiekalais, bet patys mielai deda į burną šviežiu krauju dvelkiantį maistą. Jūsų rūkytos dešros taip pat permirkę krauju. Gamintojai žino, ko reikia tautai, tad dauguma mėsos produktų yra „pagardinti“ kraujo kvapu ir skoniu.
3. Vyriškų „petinių“ mada. Daug kur teko pabuvoti, bet tik Lietuvoje atkreipiau dėmesį į vyriškas rankines per petį. Užsienyje nesunku atpažinti lietuvį iš tokios rankinės. Ir nereikia, kad jis kalbėtų. Užtenka pamatyti „petine“ pasipuošusį vyrą, ir beveik esi garantuotas, kad tai – lietuvis. Tiesa, šiomis tašelėmis mėgsta puoštis ir kirgizai, kurių netrūksta Lietuvoje. Ypatingai, prie automobilių turgaus. Bet juos nesunku atskirti nuo lietuvio, net jei jie beveik identiškai apsirėdę, kaip pastarieji.
4. Sportininko įvaizdis. Nors minėtas „petines“ būtų galima priskirti verslininkui (turgaus prekeiviui), kuriam nuolat reikia turėti kapšą daiktams susidėti, nė iš tolo lietuviai verslininkų neprimena. Kodėl? O todėl, kad jų apranga yra sportinė. Treningai, kedai ir prie viso to dar minėtos „petinės“. Klastingi tie lietuviai, nes įvaldę tokį įvaizdį jie tiesiog mulkina visus aplinkui. Kodėl? Ogi todėl, kad pamatęs tokį ale verslininką, sportininko skafandre, pasimeti ir negali suprasti, su kuo turi reikalų – sportininku ar verslininku.
5. Senio sindromas. Tas, kas turite pastabesnę sielą, tikriausiai atkreipėte dėmesį, kad Lietuvoje jaunesnis žmogus faktiškai turi tylėti, kai šalia yra vyresni žmonės. Juk jei pasakysi ką nors protingesnio būdamas jaunas, tai įžeisi senioką, ir jis ims putotis: „Užtilk, snargly, aš daugiau matęs.“ Lietuvoje jaunimas traumuojamas jau nuo mažų dienų. Juk net posakį jūs turite – daug žinosi, greit pasensi. O šis posakis sukurtas tam, kad užtildytų žingeidų ir galimai protingesnį jauną žmogų. Kokia gėda seniams Lietuvos, kai jaunesni žmonės už juos protingesni. Tad ir sugalvojote daugybę kovos būdų, kaip protingesnį jaunimą nuleisti ant žemės.
6. Joninės. Kiekvienoje tautoje šventės yra šventas dalykas. Juk šventė ir kilo iš žodžio šventas. Tiesa, įprastai kiekviena tauta šventu laiko tą, kas per galybę metų įsišaknijo jų šalyje, tą kas galbūt yra tos šalie simbolis. Padarykite eksperimentą ir paklausinėkite kolegų, iš kur kilo vardas Jonas. Nustebsite, nes beveik visi lietuviai šventai tiki, kad tai yra lietuviškas vardas. Juk net šventes švenčiate Jono garbei. Deja, deja... Jonas yra žydiškas vardas. Tiesa žydai šį vardą rašo ir taria visiškai kitaip – Jahvė. Panagrinėjus tikrąjį Jono vardo atsiradimą, galėtume ginčytis iki susirietimo. Norvegai, danai, islandai turi vardą Jonas, kuris rašomas ir tariamas identiškai kaip Lietuvoje, bet visų jų paklausus apie šio vardo kilmę, sulauki atsakymo, kad tai yra švediškas vardas. Tiesa, visos šios šalys nešvenčia Joninių. Tą dieną jie švenčia paskutinę trumpiausią metų nakties šventę. Ir tai niekuo nesusiję su Joninėmis. Džiugu, kad Lietuviai net išeiginę skyrė Jono garbei. Tik keista, kodėl neskiriate išeiginės pagerbti lietuviškiems vardams, tokiems kaip Žydrūnas, Rasūnas, Ramūnas, Klevas ir t.t. Keista, kai šalyje yra garbinamas kažkas svetimas, o savas lieka už borto.
P.S. Sunki ta jūsų kalba, tad šį rašinį parašyti padėjo mano žmona.
