Taip, aš perku „Maxima“, bet toli gražu nepiktnaudžiauju ir nesimėgauju, nekraunu pilnų krepšių ir vežimų: retsykiais leidžiu sau ten užsukti tik paveiktas to nelemto tingulio ar skubesio. Tiesa, įprastai šitaip pats save įsivarau į spąstus, nes toje parduotuvėje nuolat vingiuoja eilės kaip Deficito laikais, o taip reikalinga dar viena kasininkė teikiasi atsiplėšti nuo lentynų ir aptarnauti trypčiojančius klientus tik labai nenoriai.
Neturiu „Maxima“ lojalumo kortelės ir neįsivaizduoju, kokia jėga galėtų priversti ją įsigyti. Kai manęs darbuotoja kaskart vangiai, lyg tempiama už liežuvio, paklausia, ar turįs aš „Ačiū“ kortelę, dar bandau pajuokauti: ne, ačiū.
Bet „Maximos“ kasininkėms niekada nebūna juokinga.
Aš jas suprantu.
„Ačiū“ kortelė žymi graudžią rinkodaros dviprasmybę – ji reiškia mandagybę, kurią čia tariant nuoširdžiai tikimybė išgirsti yra panaši į šansą miške sutikti lūšį. Neišgirsi šiame tinkle natūralių „ačiū“, prašom“, kaip ir tikrų, o ne iškentėtų „labas“ ar „iki“. Prisipažįstu: pasakius „Maximos“ darbuotojai „viso gero“ kyla nejaukumo jausmas, toks nedidelis nepatogumas, tarsi veržtų kaklaraištis ar per siaura būtų marškinių apykaklė. Man nemalonu maloniai atsisveikinti, nes po žmogiško „laimingai“ ar „sudiev“ iš anos kasos pusės nepasigirsta nė žodžio.
O tik kito pirkėjo prekės „pyp“.
Dievaži, nesmerkiu, neįsižeidžiu, nepykstu – suprantama. Sistema iš šių žmonių spaudžia paskutinį vašką ir našumo procentą, kad tokiems niuansams kaip dėmesys ir atida klientui dar liktų jėgų ir energijos. Ko gero, panašus bendravimo mikroklimatas susidaro ir kituose prekybos tinkluose (tik aš savo „Iki“ parduotuvės kolektyvą jau tikriausiai prisijaukinau, o jie irgi mane atpažįsta, kad jau nesibijome kartais vieni kitiems nusišypsoti ir pajuokauti, žmogiškai taip).
Taip, užeinu kartais į „Maxima“ kokio menkniekio, ir mane vis pagauna specifinė tos vietos atmosfera, aura, aromatas, apima vartojimo pilkuma ir rūstybė. Bjauru apibednrinti, bet „Maxima“ pirkėjų publika, šis pigios dešros trokštąs kontingentas skiriasi nuo lankytojų manojoje Antakalnio „Iki“ arba anapus upės raudonai šviečiančioje „Rimi“ – parduotuvėse, kuriose įprastai apsirūpinu, kad visuomet šio to turėčiau šaldytuve, duoninėje, lentynoje ir netrūktų vonios reikmenų dėžutėje.
Kažkas su „Maxima“ lojalistais ne taip. Tai žmonės, kurie seniai užmiršę, o gal nebuvo ir girdėję apie per invalidų draugiją pavogtus dešimtis milijonų ir šimtus milijonų Lietuvai kainavusią „liūto“ aferą – šie žmonės išsižada laisvės apspręsti savo ekonominį elgesį ir atsiduoda laikinai procento vilionei, nors iš tikrųjų tik padeda verteivoms perdėti pinigus iš vienos kišenę į kitą. Seniai pastebėjau, kad „Maxima“ pigumas yra tik iliuzija – jie kažkaip įsigudrina, kad už vieną ir tą patį sumokėtume antra tiek (pavyzdžiui, per „Leo LT“).
Man regis, maksiminei publikai apibūdinti taikliai tinka Ričardo Gavelio sukurta kanukų charakteristika. Maksimukai, kaip ir kanukai, gyvena miglotame pilkšvos tuštumos pasaulyje, jie yra pilkosios nebūties pasiuntiniai: „Visi jie ilgainiui tampa panašūs kaip dvyniai – čia slypi kažkokia paslaptis. Dirbtiniai, sudėti iš neveikiančių dalių, kai šneka, neišvograudami žodžių, rodos, tuoj subyrės“, – Gavelis, „Vilniaus pokeris“.
Manau, „Maxima“ klientus žiūrėti tuštumos žvilgsniu išmoko nebūtinai skurdas, vargana būtis, o veikiau nežinia dėl savo rytojaus. Juos užburia pažadas, kad čia apie viską pagalvota, nes nebereikia galvoti patiems. Mąstyk savo galva – tai būtų stebuklinis šūkis šiam prekybos tinklui ir visiškai neįmanomas, nes kritiškai praretintų nuolankiai ant XXX aukuro savo pajamas sumetančios liaudies masę. Ir vis tiek sunku suprasti, kokius kerus skleidžia šie trys iksai, kad savaitgaliais ar juolab per išpardavimus gyventojai net iš kaimyninių kraštų tuntais ir bandomis traukia akropoliuosna atverti savo piniginių. Net per gedulą.
Tiesa, vasarą ir pats spėjau aplankyti prekių „miestą ant kalvos“, Klaipėdoj. Skubėdamas pamečiau dviračio spyną – miško kelyje iš krepšio iškrito, o buvo kaip tik Žolinės – specializuotos parduotuvės nedirbo, tad šįmet pirmą kartą priverčiau atverti prekybos ir pramogų karalystės vartus, prieš tai paprašęs pasaugoti dviratį nuomos punkte.
Man reikėjo laikino sprendimo – pigios spynos. Aš pasiryžau ten įžengti – kaip Odisėjas į Hadą ar Dantė į Inferno. Aš išnaršiau „Maxima“ buitinių ir laisvalaikio prekių skyrius, apėjau lentynas vėl ir vėl, net pasukau prie maisto ir higienos reikmenų, bet neaptikau anei laido, anei lynelio su užraktu. Bandžiau dar kartą: šnipinėjau net tarp televizorių, virdulių, knygų, indų, o man reikalingo daikto – nė žymės. Pigių kiniškų detalių dviračiams sekcijoje buvo likusi tik spynos kaina.
Žmogus kartą per metus užeina „Akropolin“ vieno vienintelio pirkinio – ir špyga! Nėr!
Tada tarp prekių gyvūnams aptikau daiktą, turintį grandinės požymių, – metalinį šuns antkaklį. Sakau, laikinai tiks, čiupau jį, dar suradau mažikę spynelę ir patraukiau prie kasos. Ir čia nemalonus netikėtumas: už abi prekes išmušė didesnę kainą, nei buvo nurodyta prekystalyje. Tiek grandinė, tiek spyna man atsiėjo daugiau, nei maniau jas kainuojant. Labai gali būti, kad toje šlamšto krūvoje aš pats susipainiojau ir per neapdairumą paėmiau brangesnius analogus, bet vis tiek jaučiausi kaip po kišenvagio „apžiūros“: mane vėl išdūrė...
Pats kaltas, tik pats.
Užtat šį sekmadienį 13 val. užsuksiu į sostinės „Akropolį“ dar kartą, ir visiškai savo noru, laisva valia – dalyvausiu pilietinėje akcijoje. Mes, stichiška gyventojų grupelė, užeisime į statybinių prekių parduotuvę, kiekvienas įsigysime po vieną varžtą – kaip Rygoje subyrėjusios pastato konstrukcijos simbolį, kasoje paprašysime prekę pasverti arba supakuoti, ir nuo savęs pridėję raštelį perduosime daiktą atsitiktiniam tikrajam pirkėjui.
Ateik ir Tu įsigyti varžto ir draugiškai pasiūlyk jį įsisukti užkietėjusiam tradiciniam vartotojui. Taip, nemalonu, be abejo – juk sekmadienį laiką galima praleisti turiningiau nei lankytis prastos reputacijos vietose.
Bet čia tik šį kartą. Paskutinį.
