Bet vargu ar tuomet jie patys įsivaizdavo gyvenimą be Šeimininko. Juk kai jo nėra, tai ne tik nėra, kas draudžia kažką daryti, tuo pačiu nėra ir to, kuris kažką daryti lieptų. O juk buvo laikai, kai pagalvoji! Tereikėjo pasakyti, kad Dievas yra, kad Lietuva buvo okupuota 1941 metais, kad vyko trėmimai į Sibirą arba tiesiog, kad atsibodo Komunistų partija (t.y., tiesiog atsibodo), ir iš karto susilaukdavai valdžios dėmesio, pasireiškiančio sankcijomis, draudimais, persekiojimu.
Tereikėjo pasakyti žodį, ir jis būdavo išgirstamas, jo buvo bijoma, jį ištarusią burną buvo stengiamasi užčiaupti ir jį automatiškai lydėdavo eilė daugiau ar mažiau pavojingų veiksmų.
O dabar valdžia moka disidentams visokias rentas, rodo per televiziją... Dar daugiau – sako „na, tai eik į rinkimus ir daryk kažką, jei tau visi kandidatai blogi, tai pats kandidatuok“. Yra ir rinkėjai, kurie galvoja bet ką ir balsuoja bet kaip. Jiems pasakai, kad „valdžia bloga“ ir, kad „ne tuo keliu einame“, o jie linksi atvirai galva pritardami, atvirai ir be jokios baimės. O valdžia netgi viešai teisinasi – „pasitaisysim“, sako, ir tuo pačiu irgi galvą linksi „gerai čia mus pakritikavai“. Bet nepasitaiso.
Kai rinkėjams pasakai „pakilkite“, jie kartais paklausia, „tai, kad mes jau seniai pakilom“. O kartais netgi nepasigėdija paklausti, „kiek jūs pats uždirbate?“. Disidentas atsidūsta ir pasako rinkėjui „viskas blogai“. „Ne, iš tiesų viskas kur kas blogiau“, – atgal atsiliepia pilietis ir atsidūsta dar giliau. Valdžia šiandien gali pasakyti disidentui (lygiai taip pat kaip ir buvusiam komunistui ir tuo pačiu signatarui) – „ačiū tau už laisvę, visi prisimename, kaip mums visiems blogai be jos buvo“.
Ir pastebiu vis dažniau ir dažniau, kad senyvas disidentas atrodo taip, kad tarsi labai norėtų piktokai ir nerimastingai kratydamas žilą galvą išrėkti: „Nebuvo, nebuvo! Taip bloga, kaip dabar, anuomet tikrai nebuvo!“.
