Žmonės manęs dažnai klausia apie mano ateizmą, ir visą laiką užduodami tam tikri klausimai. Pavyzdžiui: „kaip tu astkiri gėrį nuo blogio, jei tavęs nelydi religija?“ Juk čia ir yra esmė, ar ne? Religija mane lydi. Daugumą dalykų, kuriuos daro religija, aš priskiriu blogiui. Ir, manau, tai gana naudingas atskaitos taškas. Jei kur nors yra įsivėlusi religija, žinau, kad blogis kažkur visai netoli.
Kitas klausimas: „ar pats ateizmas nėra tik dar viena religija?“ Na, turbūt ateizmas yra religija tiek, kiek kreacionizmas yra mokslas ar islamas – taikos religija. Kitaip tariant, kai žodžiai jau nieko nebereiškia. Kaip ateizmas gali būti religija? Ką mes garbiname ir kas mus nužudys, jei mes jo / jos negarbinsime?
Ateizmas nereikalauja visiško neprieštaraujamo paklusnumo ir negrasina amžinomis kančiomis pragare. Ateizmas taip pat vaikiškai neįsižeidžia dėl niekniekių. Jis nesaugo lytinių nusikaltėlių nuo teisingumo. Jis taip pat nelaiko moterų galvijais.
Iš dalies liūdna, kad ateizmas nėra religija, nes tada gal gautume kokių mokesčių lengvatų, bet ateizmas nesulaukia jokių ypatingų privilegijų. Nėra mokyklų, vaikus mokančių ateizmo, kaip įsitikinimų sistemos (už ką mokėtų mokesčių mokėtojai). Ateizmas taip pat nereikalauja, kad dalį savo pajamų atiduotumėte keliems ciniškiems sukčiams, kad šie galėtų prabangiai gyventi. Tad matote, kad net negalima pradėti kalbėti apie ateizmą kaip žodžio vertą religiją.
Ne. Man ateizmas – tai tik dar vienas žodis realybei įvardyti. Jis paprasčiausiai reiškia, kad nematau jokio poreikio atsiprašinėti už tai, kad esu žmogus ir kad galiu būti gana laimingas gyvendamas gyvenimą, kurį turiu, ir kurio nepatikiu kažkokiam trijų kortų triukui, kuris man sako, kad „štai ten yra dangus, kuris tavęs laukia, ir viskas, ką tau reikia padaryti – tai numirti“. Nemaža kaina, ką? Kainą už įėjimą į vietą, kur bus pilna dvasininkų ir atsivertusių krikščionių, kas, mano galva, išties yra blogesnė dalia nei mirtis.
„Tačiau vis tiek žmonėms reikia religijos, kad ši atsakytų į tam tikrus klausimus.“ Na, taip. Į tokius klausimus kaip: „Kaip geriausiai uždusinti žmogaus dvasią?“; “Kiek galima išspausti iš vargingųjų lengvatikių?“; ir „Keliuose dvaruose galima gyventi vienu metu neraudonuojant?“ Į šiuos klausimus religija tikrai labai gerai atsako. Tačiau yra kitų klausimų, į kuriuos atsakymų ji neturi, todėl juos išgalvoja. Čia prieina ateizmas ir sako: „Ei, juk jūs tai išgalvojot!“. O religija atsako: „Ne. Mes tai vadiname teologija.“
Koks skirtumas tarp medicinos daktaro ir teologijos daktaro? Vienas vaistus išrašo, o kitas turbūt pats juos vartoja. Teologas yra visa ko nežinomo ekspertas, ir tą gali įrodyti savo kvalifikacija. Taip, tikras specialistas. Štai kodėl aš manau, kad nereikėtų klausti, ar ateizmas yra religija, bet: „Kodėl teologija laikoma filosofijos šaka, o ne kuriamuoju menu?“. Nes ji labai kūrybinga. Galit aprėdyti Dievą kokiais tik norit naujais karaliaus drabužiais. Visiems, kam tai aktualu, tai daryti turbūt labai smagu. Tačiau, mano nuomone, nėra daugiau priežasčių mokyti teologijos universitetuose negu yra priežasčių mokyti astrologijos.
„Gerai, gerai, suprantame: netikite į Dievą. Tačiau religinės organizacijos atlieka daug gerų darbų, ypač trečiojo pasaulio šalyse. Negalite į tai neatsižvelgti.“ Ką jūs man sakot? Jei jos nebūtų religinės, tų darbų nedarytų? Tie darbai nekyla iš širdies? Jos tai daro, nes tiesiog vykdo nurodymus? Ar jūs tai teigiat?
Turbūt jei tų organizacijų žmonės būtų pagonys ateistai, jie tokiems darbams neturėtų laiko, nes tvirkintų ir tenkitų visus nedorus poreikius, kokius jų įkaitusi vaizduotė susigalvotų? Nes, žinoma, būtent tai ateistai ir daro, ar ne? Mūsų sielos sugedusios ir suteptos nuodėmių, nes juk tai, atvirai kalbant, puikus gyvenimo būdas. Iš ties, kai baigsiu rašyti šį tekstą, ketinu praleisti visą dieną nusidėdamas, nes žinau, kad niekas manęs už tai nenubaus. Oi, taip susijaudinau, kad turbūt čia ir baigsiu.
Taigi, taikos linkiu visiems, ypač visiems eretikams, atskalūnams ir bedieviams.
