Daugelis laiškuose minimų faktų buvo tuometinės santvarkos karinės „paslaptys“. Tačiau kaip bebūtų keista, nemalonumų dėl to patirti neteko. Besimokant karo mokykloje ir vėliau tarnaujant, dalinyje laikas nuo laiko apsilankydavo paslaptingi karininkai. Jie kviesdavo kai kuriuos kareivius ir su jais ilgokai kalbėdavo. Mes įtarėme, kad tie kareiviai, daugiausia rusų tautybės, mūsų likimo draugai, matyt, buvo bildukai (rus. Stukači) – slapti saugumo informatoriai. Ne paslaptis, kad tais laikais jų buvo daug ne tik kariuomenėje, bet ir civiliniame gyvenime.
Manau, kad tokio didelio lietuvių kalba rašytų laiškų kiekio jie tikrai negalėjo kontroliuoti. Tam būtų reikėję ištiso instituto darbuotojų, kurie sugebėtų perskaityti mūsų keverzones.
Kai kam gali susidaryti vaizdas, jog jaučiu nostalgiją tiems laikams, rašydamas apie tarnybą okupantų kariuomenėje. Sakyčiau - priešingai. Nejaučiu jokios nostalgijos tiems laikams, nors tada buvau jaunas. Jaunystei, kaip žinia, daugelis jaučia nostalgiją. Mano pažiūros šia prasme kiek kitokios. Manau, kad kiekvienas žmogaus gyvenimo periodas yra neišvengiamas ir savotiškai puikus, todėl nejaučiu nostalgijos nė vienam jų, o džiaugiuosi dabartimi ir dėkoju Dievui už kiekvieną man suteiktą dieną.
Žinoma, tarp mūsų tada buvo vienas kitas, kuris tikėjo tuometinės santvarkos dogmomis, priklausė Komunistų partijai. Tačiau tokių buvo vienetai.
Dabar nemažai kalbama ir rašoma apie nestatutinius santykius sovietų armijoje. Aš nežinau, ar man pasisekė, ar tų santykių tada po karo dar nebuvo, todėl galiu tvirtai teigti, jog patirti to neteko. Gal dėl to, kad 4-ajai oro armijai, kurioje tarnavau, tuo metu vadovavo legendinis čeliuskiniečių gelbėtojas ir karo dalyvis Nikolajus Kamaninas, kuris buvo labai reiklus ir griežtas pavaldiniams.
Matyt, tvarka kariuomenėje pašlijo po to, kai į valdžią atėjo nusenęs L.Brežnevas. Man atrodo, jog dabar nepriklausomos Lietuvos mokyklose labiau paplitusios patyčios ir zonos žargonas nei tuometėje sovietinėje kariuomenėje.
Rašydamas šias eilutes pagalvojau, kaip susiklostė mano draugų, su kuriais tada buvo lemta mokytis karo mokykloje mažame Kirgizijos miestelyje toli nuo tėvynės, likimas.
***
1954.12.19 (sekmadienis). Sveika gyva, mieloji. Visų pirma sveikinu Tave su Gimimo Diena, kuri buvo vakar. Žinoma, šį mano sveikinimą gausi tik po gerų poros savaičių.
Pilu Tau antrą gromatėlę iš eilės, taip ir nesulaukęs Tavo laiškelio. Aš jo sulaukti ir negalėjau. Tie mūsų laiškai, tikriausiai, prasilenkė kažkur beribėse Rusijos platybėse. Tai įvyko dėl objektyvių priežasčių. Bet apie viską iš eilės.
Šioje grandiozinėje karinėje sistemoje dažnai pasitaiko nelauktų ir netikėtų posūkių. Praeitame laiškelyje aš Tau rašiau, kaip mūsų ešeloną iš Novosibirsko staiga nukreipė į pietus. Vietoj Tolimųjų Rytų atsidūrėme piečiausiame TSRS taške Kuškoje. Dabar štai vėl staigus posūkis.
Po poros savaičių į dalinį atvyko karininkų ir seržantų grupė su žydriais aviatorių antpečiais. Jie atrinko keletą šimtų salagų (taip čia vadina naujokus). Pagrindinis atrankos kriterijus – naujokų išprusimas. Į šią grupę pateko tie, kurie buvo baigę vidurines mokyklas ar technikumus. Buvo ir tokių, kurie jau buvo dirbę mokytojais, tardytojais. Labai apsidžiaugėme, kad pavyko ištrūkti iš pėstininkijos. Kitas reikšmingas pliusas buvo tas, jog didžiąją šios atrinktos grupės dalį sudarė mūsų žemiečiai.
Tačiau lazda, kaip žinia, turi du galus. Dabar tarnauti teks ne porą, o trejus metus.
Šį kelionė atgal į šiaurę labai neprailgo. Pravažiavę Mary, Čardžou, Bucharą, Samarkandą, Taškentą, Čimkentą, Džambulą ir Frunzę, galiausiai atsidūrėme nedideliame Kirgizijos miestelyje Tokmake. Šis miestukas yra maždaug už 60 km į rytus nuo Frunzės. Prie kelio, kuris nuvingiuoja link aukštikalnių ežero Isikulio.
Miestelis, kaip ir Frunzė, išsidėstęs plačiame Čuisko slėnyje, kurį beveik iš visų pusių supa kalnai. Ypač jie aukšti pietų pusėje, kur boluoja sniegu padengtos viršukalnės. Atrodo, jog šios viršukalnės beveik ranka pasiekiamos, tačiau šis vaizdas apgaulingas. Iki jų yra kelios dešimtys kilometrų.
Vėl beveik prisivijome žiemą. Čia kur kas vėsiau nei Kuškoje. Netrukus iškrito sniegas, tačiau jo buvo nedaug ir tas po kelių dienų nutirpo. Vietoj gražios baltos dangos beliko purvas. Jis toks įkyriai lipnus. Batai labai apkimba. Tuomet eini tarytum su svarsčiais, pritvirtintais prie kojų. Prie įėjimo į kareivines tenka ilgai grandyti, tačiau vistiek jo lieka. Tiems, kurie budi kareivinėse, tenka dažnai šveisti grindis.
Mūsų karinis miestelis nemažas. Kareivinės, didžiulis daugiaaukštis pastatas štabo karininkams, valgykla, mokomieji korpusai, erdvios aikštės sportui ir marširavimui, nemažas baseinas, nejaukus, tarsi arklidė „nužnikas“. Teritoriją kvadratais raižo žvyruoti keliai apsodinti Turkestaniniais topoliais. Iš netoliese esančio aerodromo protarpiais girdisi lėktuvų turbinų kaukimas.
Kareivinėse „patogios“ metalinės dviaukštės lovos. Žodžiu, kaip sakoma, gyvenk ir žvenk. Patekau į puskarininkių rengimo būrį. Kituose būriuose mokomi aviacijos technikai. Labai džiugu, kad didžioji mūsų šutvės dalis – žemiečiai. Dėl to čia jau įsivyrauja tokia dvikalbystė. Užsiėmimai, komandos ir raportai vykdomi rusiškai, o laisvalaikio metu tarpusavyje šnekame lietuviškai. Dainos taip pat dažniausiai skamba lietuviškos. Tik retkarčiais vadai priverčia ir rusiškai užtraukti.
Aš nežinau, ar kur nors kitur sąjungoje dar yra tokia keista padėtis, kuomet vienoje vietoje būtų sutelkta tiek daug lietuvių. Matyt, mums reikia tik džiaugtis, kad, palyginus su kitų tautybių likimo draugais, esame labiau išprusę. Todėl čia ir susiformavo tokia nemaža mūsų tautiečių bendruomenė.
Nuardėme raudonus ir vietoj jų prisisiuvome žydrius antpečius ir kitus skiriamuosius ženklus. Vien todėl jautėmės laimingesni. Dabar jau nebereikia kasti tų prakeiktų apkasų. Vietoj to prasidėjo intensyvus mokymas. Žinoma, tie teoriniai užsiėmimai, pirmiausia, kariniai statutai, o ypač politiniai mokslai, mums kelia didelį nuobodulį. Šių užsiėmimų metu ne vienas kareivis ir užsnūsta. Tuomet karininkai niršta ir keikiasi. Malonu, kad maitinimas čia geresnis, todėl tokio alkio, kaip Kuškoje, nebejaučiu.
Dienotvarkė labai panaši kaip Kuškoje, tačiau seržantai dar reiklesni, o ir tvarkos čia kur kas daugiau. Visi seržantai ir būrio vadas kazachas leitenantas – buvę frontininkai, pakankamai padorūs. Tiesa, komandos podjom-atboj čia skamba kur kas dažniau. Tuo tarpu nevykėlius, kurie nesugeba įtilpti į 45 sekundes, mes patys bandome „auklėti“. Juk niekam nesinori veltui apsirenginėti ir vėl nusirenginėti dėl kažkokio vieno nevykėlio kaltės.
Manau, teisingas posakis, kad kariuomenėje netarnavęs vyras, nevertas vyro vardo. Į kai kuriuos man gaila žiūrėti. Net lovos gerai pakloti ar tinkamai susiveržti diržo nesugeba! Tarp seržantų čia populiariausias toks posakis: „Jei nemoka – išmokysime, jeigu nenori – priversime!“. Rusų kalba tai skamba kitaip.
Yra mūsų būryje ir ruselių. Jie labai nevienodi. Kai kurie malonūs, draugiški. Tačiau yra ir tokių, kurie nesivaržo atvirai mus pavadinti fašistais. Jie teigia, kad Lietuvoje jau karui pasibaigus žuvo jų tėvynainiai.
Apskritai kolektyvas neblogas ir pakankamai draugiškas. Tiesa, pasitaiko tokių nekaltų pasišaipymų. Pasakojo, kaip gretimame būryje, kur mokomi aviatechnikai, seni kareiviai vienam naujokui įteikė kibirą ir pasiuntė iš gretimo skyriaus atnešti kompresijos. Reikia įsivaizduoti, kaip ten vyrai žvengė, kai šis paprašė įpilti į kibirą kompresijos! Žvengė ne tik anie. Dar labiau žvengė tie, kurie jį siuntė atnešti tos kompresijos. Tikriausiai žinai, kas ta kompresija, nes fiziką mokeisi?
Mieloji, koks paradoksas! Mano mėgiamiausias užsiėmimas ir svajonė nukeliauti ten, kur dar nebuvau, išsipildė visai man to nenorint. Gal dėl to ir optimizmas manęs neapleidžia, nors tie treji metai bus išbraukti iš mano gyvenimo. Aš puikiai žinau, kad ryžtas ir valia nugali visas kliūtis. Kai nusprendžiu, ką nuveikti, neklausau kitų, sakančių, jog negaliu to padaryti. Jei sutinku kliūtis, jas peršoku arba apeinu, arba prasmunku po jomis.
Per sporto pratybas didžiausia man kliūtis – arklys. Toks medinis oda aptrauktas, gal poros metrų ilgio ir beveik metro aukščio padargas. Įsibėgėjus reikia per jį perškti atsiremiant tik rankomis. Kadangi nesu labai aukšto ūgio, peršokti per šį kuiną man amžinai nesiseka, o prasmukti per apačią ir apeiti – nevalia. Tačiau turiu vilties ateityje įveikti ir jį. Už tai ant lygiagrečių ir ant skersinio jaučiuosi kaip žuvis vandeny. Bėgioti krosą man taip pat vieni juokai, nes technikume prie to pripratau.
Mieloji, dabar prisiminiau prancūzų filosofo Voltero žodžius. Jis rašė, kad laiką žmonės suvokia labai nevienodai. Tam, kuris kažkur skuba arba dirba, laikas bėga labai greitai, nepastebimai, o tam, kuris kažko laukia nieko neveikdamas, minutė tampa amžinybe. Neužmirškime tos tiesos. Tada tie treji metai mums neprailgs.
Žinoma, man sunku surasti žodžius, kad galėčiau išreikšti savo ilgesį. Ilgesį Tavęs ir Tėvynės, kuri dabar taip toli. Šį ilgesį tegali numaldyti tik stiprus troškimas Tave sutikti ir valia ištverti tą ilgą laikotarpį, kuris mums likimo buvo skirtas. Aš manau, jog mums nevalia pasiduoti ilgesio sielvartui.
Mieloji, leisk priglaust mano Sielą prie Tavęs, mano Svajone. Juk Siela nepripažįsta jokių atstumų. Nuoširdžiausi tau linkėjimai iš tolimos šalies! Mano mintys lankys Tave kiekvieną dieną. Nekantriai lauksiu tavo laiškelių, kurie taip praskaidrina ir atgaivina mano sielą. Sudiev, mieloji. Tavęs besiilgintis Povilas.
