Kapitalistinė sistema sukuria nuolatines karo stovio sąlygas, kur vyksta negailestinga kova tarp įmonių dėl rinkos ir tarp individų dėl darbo vietos. Laimi stipriausi, o nesugebėję prisitaikyti prie kovos sąlygų yra eliminuojami ir nustumiami į visuomenės pakraštį. Kova - visai kaip džiunglėse tarp gyvūnų, tik kiek subtilesnė.
Pralaimėję tokios visuomenės nariai neretai tampa patyčių objektu, kurie nebeturi ekonominės galios daryti įtakos visuomeniniams procesams, neturi galimybių gyventi pilnavertį gyvenimą ir dėl to pasireiškia tokie reiškiniai kaip alkoholizmas, ligos, nusikalstamumas ir savižudybės. „Jie patys kalti, kad pralaimėjo“, – pasakytų brangiu kostiumu ir gudria šypsenėle pasipuošęs laisvosios rinkos propagandistas. Tačiau kodėl laimėtojai turi būti laukiniai plėšrūs žvėrys, o inteligentas mokytojas ar sąžiningas savo vaikus mylintis darbininkas turi kęsti skurdą ir nuolatinę grėsmę netekti būsto?
Žmogus yra niekas, kapitalas yra viskas. „Tu moteris ir tuoj pastosi? Tu jaunuolis be patirties? Tau jau virš 40 metų? Mūsų įmonei tokių nereikia, nes vyksta karas su kitomis įmonėmis. Eik prašyk pagalbos iš valstybės (kurią mes tuoj privatizuosim).“
Kovoti rinkoje ypač patogu užmezgus glaudžius ryšius su politikais. Tada galima ne tik vieną kitą įstatymą pakoreguoti, bet ir sukelti karinį konfliktą kur nors Irake, Afrikoje ar kur tik naudinga kapitalui. Pinigai yra galia ir kas galios turi daugiau, tas ir kuria taisykles.
Nedaug kur pažengėme nuo viduramžių. Ir toliau turime kunigaikščius (stambių įmonių vadovus), kurie pešasi tarpusavyje, kad įgautų dar daugiau galios. Yra smulkesni didikai, kurie nuolatos amsi prie galingųjų kojų, stengdamiesi arba įkasti, arba gauti skanesnio ėdalo. O eiliniai žmonės - tai viso labo įrankiai, kurie naudojami didesniam pelnui gauti ir išmetami, kai nebetenkina ponų interesų. Juk tai - tik žmogiškasis išteklius.
Ar žmonija sugebės žengti taikesnės ir sąžiningesnės civilizacijos link? Ar sugebėsime kapitalizmo teigiamus pasiekimus panaudoti kuriant geresnę visuomenę? Ar vis dėlto liksime džiunglių gyventojais, valdomi primityvių plėšrių padarų?
