Tačiau ilgainiui man ėmė kilti klausimas, kas su ten esančiais žmonėmis apskritai negerai. Matau besikapojančias lyg ir išsilavinusias moteris. Lyg ir siekiančias tų pačių dalykų. Bet pagiežos ir paniekos pliūpsniai viena kitos adresu – galingi lyg trotilo sprogimai.
Ten nuolat vyksta keistos rokiruotės. Jėgų persiskirstymai. Atrodo, senbuvės matuojasi feministiškumo apimtis. Kuri turi... vos neparašiau „didesnius kiaušinius“. Nors kai kurioms ten turbūt tai nuskambėtų kaip didelis komplimentas...
Gal tai juokinga (o gal kaip tik simboliška), bet ryškiausiai įsiminė sena diskusija apie plaukų šalinimą. Paaiškėjo, kad tikra feministė privalo nesiskusti – nei pažastų, nei kojų, nei, gink, švenčiausiasis Jėzau, ir sergėk, mergele Marija, bikinio zonos. Depiliacija? Jūs juokaujate. Kaip kažkas gali drįsti išniekinti tobulą feminizmo idėjų kvintesenciją, vešliai lapojančią iš moters kūno? Prisiliesti prie neliečiamųjų plaukų – baisiau, nei būti praleistai pro duris pirmai. Ir beveik taip pat baisu, kaip gėlėta suknia (kitoje diskusijoje paaiškėjo, kad didesnio pažeminimo moteris patirti negali, kaip apvilkta „moteriška“ suknia).
Skaičiau ir negalėjau patikėti. Merginos, pasisakiusios už plaukų šalinimą, buvo vadinamos perekšlėmis, naiviai paklūstančiomis „visuomenės normoms“. Kitaip tariant, kuo ilgesni tavo pažastų, kojų ir tarpukojo plaukai – tuo rimtesnė feministė tu esi. Štai koks netikėtas naujasis feminizmo matas!
Mano mergina kiekvieną mėnesį eina pas kosmetologę. Ten jai atlieka depiliaciją karštu vašku. Ne todėl, kad aš ją verčiu tai daryti. Todėl, kad taip patinka jai. Mes su ja lygiomis dalimis mokame būsto paskolą – ne todėl, kad negaliu jos mokėti vienas. Todėl, kad to nori ji. Mes nesame susituokę. Ne todėl, kad nesutaupėme keliasdešimt tūkstančių litų visos giminės puotai. Todėl, kad jai patinka „nešioti“ savo pavardę ir ji sako, kad antspaudas pase jai nieko nereiškia.
Niekada nedalyvauju forume vykstančiose diskusijose. Bet sekdamas plaukų temą perskaičiau frazę: „Mano feminizmas nėra didžiavimasis neskusta pažastimi, mano feminizmas kur kas platesnis“. Pagalvojau, kad mano gyvenimo draugė galėtų parašyti tą patį.
Laikau save feministu. Tačiau stebėdamas šios grupės veiklą vis rečiau noriu save garsiai taip pavadinti. O mano mergina? Ji neseka šios grupės. Ir nesuka galvos, vadinti save feministe ar ne. Ji turi ką veikti.
„Facebook“ – lyg atversta knyga. Šiek tiek patyrinėjau kai kuriuos feminisčių profilius. Ir pradėjau spėlioti, kad aršiausias, nebe radikalus, o tiesiog juokingas feminizmas gimsta iš... to, kad moterys negyvena savo gyvenimų.
Taip norėtųsi palinkėti kai kurioms tenykštėms feministėms – mėgaukitės savo teisėmis. Bet visų pirma – gyvenkite. Gali būti, kad pačios atrasite labai netikėtų dalykų. Pavyzdžiui, kad nelabai liko su kuo kovoti... Nebent stengtis, kad pažastų plaukai būtų kuo vešlesni.
