Atgimimo laikais M.Tomonio žūties vieta šalia bėgių Markučiuose buvo prižiūrėta – pastatyta medinės skulptūros, atminimo ženklai ir nuorodos. Dar ir dabar čia kartais galima aptikti degintų žvakučių.
Markučių miškas ir dvaro parkas nuteikia gražiai. Tačiau nuo pagrindinio kelio pasukus senuoju akmenimis grįstu keliu disidento M.Tomonio žūties vietos link žado netenka turbūt ne vienas čia užklydęs pilietis.
Vos nusukus nuo pagrindinio kelio pasitinka savivarčio išverstos statybinės atliekos. Kitoje keliuko pusėje – šiukšlių maišai. Su turiniu. Čia jie guli ne pirma diena, nes lapai jau baigia juos paslėpti. Kiek toliau mėtosi automobilių padangos. Pavažiavus šimtą metrų – dar vieno savivarčio „kupstas“. Netoli – dar viena dovanėlė – dešimtys šiukšlių maišų su atliekomis.
Panašu, kad lietuviai nusprendė pakeisti tradicijas ir už jų laisvę kovojusio disidento atminimą pagerbti ne gėlėmis, o šiukšlėmis.
Didesnę nuostabą man kelia ne pasikeitę lietuvių papročiai. Įdomu tai, kad ši vieta yra Pavilnių regioninis parkas. Vieta, kuri turi būti ypač saugoma ir prižiūrima.
Poetas ir filosofas, dirbęs paminklų restauratoriumi, 1974 m. atsisakė ištirti Kryžkalnio paminklo sovietinei armijai būklę, vėliau laiške LKP CK rašė nepripažįstąs sovietų valdžios Lietuvoje, reikalavo atkurti Nepriklausomybę.
Po metų jo kūnas buvo rastas šalia geležinkelio bėgių – oficialiai buvo teigiama, kad poetas nusižudė, tačiau daugelis jo aplinkos žmonių teigė ir teigia, kad tai buvo sovietų represinių struktūrų organizuota žmogžudystė.
