Dabar Lietuvoje tik minima, prisimenama, kaip baisu buvo. Vyksta visokie renginiai, minėjimai.
Tuo tarpu nusikaltėliai nepersekiojami, nebaudžiami. Liudytojų tuoj gali visiškai nelikti. Mūsų tauta nebeturės jokių galimybių įvykdyti teisingumą. Labiausiai degantis, neatidėliotinas uždavinys mūsų teisėtvarkai ir istorikams turėtų būti aiškinimasis, kas tuomet ką ir kur padarė.
Tirti reikėtų ne buitiškai, mėgėjiškai. Išaiškinti nusikaltėlius ir juos teisti yra teismų darbas. Istorikai ir visuomenė tam turėtų padėti. Jei prarasime paskutines galimybes šioje istorijoje vykdyti teisingumą, tuomet mūsų tauta kažin ar galės save vadinti garbinga tauta, tuomet nebus pagrindo orumui, bet bus cinizmui. Tuomet bus galima sakyti, kad mūsų tautai teisingumas nerūpi. Visi ir būsime, matyt ne be pagrindo, vadinami žydšaudžiais, jeigu nebus ištirti nusikaltimai ir nuteisti nusikaltėliai. Slepiantieji nusikaltėlius prie jų prisideda...
O gal aš klystu, gal yra viskas, kas įmanoma padaryta, ištirta, išaiškinta. Gal yra žinomos pavardės nusikaltėlių, žmogžudžių, gal jie yra nuteisti, tegu ir po mirties, nes mums tai svarbu. Tuomet apie tai irgi reikėtų kalbėti masinėse informacijos priemonėse, reikėtų dokumentinių filmų tokia tema...
Jeigu nusikaltėliai, kiek įmanoma nenustatyti, jų veikla neištirta, neįvykdytas teisingumas, tuomet kaip atrodo tie visi minėjimai, renginiai, lietuvių, gelbėjusių žydus, apdovanojimai. Gal kaip pasijuokimas iš žydų tautos išgyventos tragedijos...
Argi mes, lietuviai, norime sulaukti to laiko, kai jokio liudininko pakviesti nebebus įmanoma! Gal bijome savo istorijos ir geriau pasirenkame stručio taktiką - nematyti. Ar bijoma, kad susitepusių bus didžioji dalis tautiečių. Matyt, nenustebtume, jeigu taip ir būtų. Visi esame girdėję apie masinę psichozę. Turėkime vilčių, kad bent 10 proc. lietuvių išliko žmonėmis tuo laikotarpiu.
