Tarp V.Uspakicho ir E.Snowdeno bylų įžiūrėtinos pora sąsajų – ne tiek akivaizdžių, kiek simbolinių.
Vienas svarbiausių įrodymų teisiant mūsų politikos šaunuolius buvo 2006 metų kratos, kai Valstybės saugumo departamentas Darbo partijos būstinėje susirinko ir išsivežė kompiuterius su buhalterijos duomenimis ir apskaitos žurnalais. 2013 metais pasaulis sužino, kad kiekvieno vartotojo kompiuteris gali būti sekamas net fiziškai neareštuojant šio įrenginio – tiesiog internetu. Kad būtum susektas, nebūtina priklausyti kriminalinei Darbo partijai – užtenka, sakykime, nusiųsti žinutę į Ameriką. Per feisbuką arba el. paštą.
Kai V.Uspaskichą nuteisė kalėti, pasaulis susidūrė akis į akį su akivaizdybe, kad pats yra tarsi uždarytas į Nacionalinės saugumo agentūros (NSA) paspęstą kalėjimą – tiksliau, Benthamo panoptikumą – totalaus sekimo sistemą, kuomet niekada nežinai, kad esi stebimas. Stebimas be kaltės ir be įspėjimo. Nes taip nusprendė keletas amerikiečių politikų ir generolų.
Neįtariamas, bet sulaikomas
Žinia apie nuosprendžius Darbo partijos byloje mane pasiekė Londone, kur dalyvavau Sičio universiteto surengtoje konferencijoje su pasaulio žurnalistikos lyderiais. Jų pranešimuose paminėjus Julianą Assange'ą ar E. Snowdeną, veik automatiškai buvo priduriama: „a hero“ (herojus). Įrodymus sugebėjusį surinkti prokurorą Saulių Versecką pagaliau irgi galima įvardyti kaip herojų – juk teismą įtikinusi bylos medžiaga taip pat yra įrodymas, kad ši šalis dar vis veikia. Tai turėtų padidinti ir Lietuvos gyventojų orumą bei pasitikėjimą savo valstybe. Taip ir brūkštelėjau savo feisbuke iš polėkio, o mano įrašą ant sienos, kurį publikavau Didžiosios Britanijos teritorijoje, – galimas dalykas – išsaugojo NSA partnerės šiapus Atlanto britų GCHQ žvalgybos superkompiuteriai. Na, ir tegu turisi – juk naujiena išties gera.
Kol rengiau šią publikaciją, „The Guardian“, pirmasis paskelbęs E. Snowdeno nutekintą informaciją apie NSA veiklą, iš to paties Londono pranešė, kaip britų saugumas Hitrou oro uoste be pagrindo sulaikė medžiagą apie masinio sekimo sistemą apdorojančio žurnalisto Glenno Greenwaldo vaikiną Davidą Mirandą. Arešto pagrindas – Septintas aprašas, skirtas kovai su terorizmu. Faktiškai tai buvo netiesioginis grubus išpuolis prieš laisvą spaudą prisidengiant šiuolaikine naujakalbe: „The Guardian“ tyrėjo partneris 9 valandoms sulaikytas net nebūdamas niekuo įtariamas, nes taip leidžia minėtas teisės aktas. Mat pareiškus įtarimus, D.Miranda būtų tik įgijęs daugiau teisių.
Tik pamanykit: niekuo neįtariamas, bet sulaikomas. Tokio sofizmo pavydėtų ir „1984-ųjų“ herojai. Čia kaip tik atsimenu iš Londono parsivežęs vieną suvenyrą ir pasikuitęs kuprinėje jį susirandu. Tai yra popierinis maišelis iš viešbučio vonios kambario. Baltas, poilgis, tiktų kaip pakuotė pusei prancūziško batono. Bet tinkamas ir naudojamas jis kitam. Ant maišelio užrašyta instrukcija – tai nedidelis, bet iliustratyvus naujakalbės pavyzdys, kokių vis gausiau prisimąsto visuomenės sekimą organizuojančios struktūros.
Štai tie žodžiai: „Disposal Bag For Your Sanitary Protection. DO NOT PUT THIS BAG DOWN THE LAVATORY. Please put sanitary towel or dressing into this bag and place in the bin or incinerator provided“.
Išversiu tik pirmąjį sakinį: „Šalinimo maišelis jūsų higieninei apsaugai“. Paskui paryškintas draudimas ir detaliau paaiškinama, ką su juo veikti. Man asmeniškai prireikė žodyno, kad išsiaiškinčiau šio daikto funkciją, nors ir be instrukcijos gana aišku, kodėl maišeliais aprūpinama tualetuose ar lėktuvų sėdynėse. Tokia nurodomoji sausa kalba net glumina, mat „sanitary pad“, tai yra „higieninis įklotas“, kalbos jausmą turinčiam žmogui skamba truputį įprasčiau nei politiškai korektiškas „higieninis rankšluostis“. Galų gale kam vietoj to grubaus filologinio gremėzdo neparašius paprasčiausiai – „maišelis jūsų menstruacijoms“?
Bet kai kurie žodžiai būna nemalonūs. Nemaloni, pavojingai nemaloni pasirodė ir tiesa, kurią paskleidė E.Snowdenas. Plačiausiai JAV žvalgybos paslaptis viešinantis ir turbūt jau įtakingiausiu pasaulyje vadintinas „The Guardian“ pastatytas ant blakstienų. Sulig leidinio žurnalisto mylimojo suėmimu britų tarnybos dar privertė redakciją sunaikinti laikmenas su E.Snowdeno surinkta medžiaga. Leidinio redaktorius Alanas Rusbridgeris pernelyg nenusiminė, nes turįs informacijos kopijas kitose šalyse, bet savo akimis susidūręs su brutaliais ir baltarusišką manierą primenančiais britų valdžios metodais, tiek tepasakė: „Jeigu šalis imi prilyginti žurnalistiką terorizmui, aš manau, ji turi bėdų“.
Kur negalima valgyti pusryčių ir sukti cigaretės
Visgi net nereikia būti mokslinčium ar redaktorium, kad pastebėtum, jog kažkas ne taip Jungtinėje Karalystėje. Vos per kelias savo viešnagės dienas Londone asmeniškai susidūriau su žmogaus laisvių mikropažeidimais, kurie pažeidė mano orumą ir atsidavė putiniškąja Maskva.
Pirmąjį rytmetį megapolyje kartu su kolega užsukome į daugiabučio namo kiemą papusryčiauti – sukrimsti po sumuštinį, kurį įsigijome jau ne tik mūsų emigrantams, bet dar ir „neišvariusiems“ iš garsiosios karikatūros pažįstamame „Tesco“. Pastato viduje sėdėjęs concierge rūsčiai įsistebeilijo, kol galiausiai prisiruošė atsistoti ir išėjęs laukan pareiškė: „Čia negalima sėdėti, tai privatus kiemas“.
Matėsi, jautėsi truputį nepatogiai. Nepatogiai pasijutome ir mes. Bet minutėlę! O kodėl vartai atkelti ir nėra įspėjamųjų ženklų? Arba kas žino: gal mes į svečius pas ką nors iš daugiabučio gyventojų? Ar visgi čia svečiai priimami tik įspėjus namo budėtoją ir su jo palyda?
Kąsnis strigo po tokios nemalonios pastabos, adresuotos lyg laukiniams (juk turbūt pamatė veiduose – rytų europiečiai, vadinasi, problemiški). Parodęs savo viršenybę truputį suminkštėjo ir pridūrė: „Sumuštinį galite baigti“.
Užtat tuo nuotykiai dar nesibaigė. Kitos dienos vakarą su kolega Kemdentaune, ant laiptų šalia turgaus, niekam netrukdydami, prisėdome sužaisti šachmatų partiją. Be poros įsilinksminusių ir kiek įkyrių, bet draugiškų vietinių, susidomėjusių žaidimu, prie mūsų dar prisiartino uniformuotas konsteblis, užsimaukšlinęs šalmą su Bransviko žvaigžde. Įsižiūrėjo, ką darom. Pasisveikinau.
Per tas kelias akimirkas policininkas galėjo įsitikinti, kad nedarome nieko nelegalaus – nei alkoholio, nei marihuanos, tik vandens butelis. Tačiau jis taip ir liko stovėti kaip arbitras čempionate.
Gal pareigūną sudomino veiksmas lentoje? Tuomet galėjo tarti bent žodelį: geras ėjimas, šita pozicija stipresnė, juodiesiems nepavydžiu ar panašiai, bet ne – neatlyžtamai įsižiūrėjo, tarsi mes taikytumėmės ką nors iškrėsti, o šachmatai neva tesanti priedanga – juk čia neramusis Kemdentaunas ir nekaltų nebūna! Tada kažkas many ir sukilo, kad veik instinktyviai tariau: „Are we suspicious?“ (liet.- ar mes atrodome įtartini?) Po klausimo konsteblis tik apsigrįžo ir nieko nepasakęs nuėjo savais keliais.
Kitą vakarą apsilankiau šio didelio didmiesčio dideliame klube, kuriame groja mano mėgstama muzika. Nepasakosiu dabar, kad per baisią jaunimo grūstį tos muzikos beveik negirdėjau, bet vienu atsitikimu čia pat pasidalinsiu: aš stoviniuodamas išsiėmiau iš kišenės mėtinį ledinuką „Jakemans“, išvyniojau iš popierėlio, ir vos man pajutus gaivinantį jo skonį, čia pat mikliai prišoko apsaugininkas ir išplėšė man iš rankos tą menką saldainio pakuotę.
Operatyvu! Aiškiai narkomanas, suk mane devyni! Kol apsaugos darbuotojas tyrinėjo įtartiną celofano skiautę, aš apstulbęs ir suraukęs antakį, kaip žmogui, pirmą kartą pamačiusiam jūrą ar krintančią žvaigždę, paaiškinau: „It's just a candy...“
Kaip diena – taip nuotykis. Jau kitą vakarą pasukau į visą parą veikiančią parduotuvę, rankoje baigdamas sukti tabako suktinę, o man pardavėjas maloniai paaiškino, kad to daryti negalima. Iš nuostabos ūžtelėjau. Bet juk nerūkau, tik laikau rankoje! Dievaži, ir ne žolytę, o paprasčiausią tabaką, kurį ir čia parduoda! „Juokaujat?“, – klausiu. Ne, atsako. Čia visur CCTV kameros. Negalima. Vyriausybė neleidžia.
Vyriausybė neleidžia... Ko būtent? Sukti tabako suktinės krautuvėje? Čia tokia prevencija prieš marihuanos vartojimą? O jeigu į parduotuvę įeičiau su gamykline, o ne rankų darbo cigarete? Ar tai taip neteisėta? Ir kas dar neteisėta šioje šalyje? Gal čia viešoje vietoje negalima stovėti ant vienos kojos? Ar savo kuprinę būtinai turiu nešti ant pečių, ar galiu ir rankoje? Ar galima Londone užkalbinti nepažįstamą žmogų? Ir taip toliau.
Londonietis per dieną nufilmuojamas 300 kartų
Absurdiški draudimai – absurdiškos ir spėlionės. Bet po tokios krūvos tabu jau nesistebėjau, kad šiame mieste beveik nėra pastato be stebėjimo kameros su lakonišku trumpiniu: CCTV. Vieną vakarą turistaudamas daugiau žvalgiausi ne į miesto architektūrą, o į šias elektronines akis – jos ant kiekvieno kampo, visada akiratyje. Sakoma, londonietis per dieną nufilmuojamas 300 kartų. Didžiojoje Britanijoje įrengta keli milijonai stebėjimo kamerų, o vien Londono metropolitene jų – 13 tūkstančių. Net jeigu prie monitorių niekas tavęs nestebi, vis viena jautiesi sekamas – klasikinė panoptikumo padėtis.
Kažkas šią vasarą vykusiame Karklės festivalyje garsiai guodėsi kartą Londone naktį, norėdamas pas nykštukus, kantriai, net iki pamėlynavimo laukęs rytmečio, kol atsidarys prekybos centras, mat nedrįsęs eiti į pakrūmę. Dėl kamerų. Nesakau, kad atlikti gamtinius reikalus viešoje vietoje kultūringa – tai tik taiklus pavyzdys, kaip stebėjimo sistema determinuoja individo elgesį.
Vis dėlto kodėl būtent Didysis Brolis turi nuspręsti, kaip elgtis konkrečiam žmogui? Pasiryžusio nusikaltėlio joks prietaisas neatbaidys, užtat sistema pamažu įsismelkia į kasdienį mūsų gyvenimą ir apriboja individualią apsisprendimo laisvę.
Tokie tad fizinės tikrovės ženklai. Bet ir internete kontrolės tinklo gijos driekiasi vis plačiau ir kasasi giliau. Toje žurnalistų konferencijoje Sičio universitete dalyvavęs dr. Richardas Stallmanas, gyvoji legenda, pats sau personažas, laisvosios programinės įrangos pradininkas, su užsidegimu pasakojo nesinaudojantis jokiomis korporacijų sukurtomis programomis – tik atviro kodo produktais. Nes norįs išlikti laisvas.
Per GNU architekto paskaitą paspėliota, kodėl didžiosios interneto kompanijos sutinka bendradarbiauti su vyriausybėmis. Viena iš versijų – dėl mokesčių lengvatų. Ir štai ką rašo „The Guardian“, remdamasis to paties E. Snowdeno surinkta ir viešumai atiduota slapta medžiaga: „NSA mokėjo milijonus dolerių didžiųjų interneto bendrovių, įsitraukusių į „Prism“ sekimo programą, sąnaudoms padengti“. 250 mln. dolerių per metus – tiek NSA moka technologijų korporacijoms, kad šios paliktų spragų savo produktuose.
Didysis ketvertas: „Yahoo“, „Micfrosoft“, „Google“ ir „Facebook“, žinoma, puolė šią informaciją neigti ir išsisukinėti. Ir Barackas Obama teisinasi, kad viso pasaulio interneto vartotojai nėra persekiojami. Vis dėlto, jei tai tiesa, vadinasi, Vakarų demokratijoje jau susikūrė galingas viešojo ir privataus sektoriaus konglomeratas. Skirtas kam?
Nuolat sekti jus.
Ir be abejo, panaudoti surinktą informaciją, jeigu kada prisireiks.
