Žirmūnų gimnazija nėra vienintelė tokia. Lygiai tokį pat „geros“ mokyklos mitą yra susikūrusi ir Vilniaus Mykolo Biržiškos gimnazija, ir katalikišką mokymą XXI a. propaguojanti Vilniaus Jėzuitų gimnazija.
Atrodytų, jog čia nėra nieko blogo, tiesa? Tačiau tarp eilinių aštuntokų, norinčių kažko siekti, tačiau neįstojusių į licėjų, vieta šiose mokyklose tampa kone aukso vertės. Arba bent jau jiems taip atrodo. Tėvai dar labiau kraustosi iš proto. Samdo brangius korepetitorius, spaudžia savo vaikus mokytis beveik kiekvieną dieną ir dar bando išsiaiškinti, ar neįmanoma savojo vaiko ten kaip nors „prakišti“ per pažintis. O ar verta?
Iš tikrųjų beveik pusė visų stojančiųjų išlaiko gabumų testą ir patenka į vieną ar kitą gimnaziją. Ir ten ramiai mokosi. Mitas, jog šiose mokyklose nėra dvejetukininkų. Mitas, jog jose nėra patyčių. Mitas, jog tokiose gimnazijose visi labai suinteresuoti ko nors siekti.
Be abejo, tipinių „moksliukų“ ten yra, tačiau jų skaičius turbūt nesiekia nė 5 proc. Ir nereikia tėveliams susidaryti įspūdžio neva Žirmūnų, Mykolo Biržiškos ar Jėzuitų gimnazijose atžala išmoks ir pasieks daugiau.
Žirmūnų gimnazijoje diena teka įprasta vaga kaip ir bet kurioje kitoje Lietuvos mokykloje. Apsimiegoję ir nepatenkinti mokiniai 8 val. pradeda savo mokslą ir kremta jį iki popietės. Yra ten ir konfliktų su mokytojais, ir su kitais moksleiviais. Pilną ten ir rūkančiųjų kiekvieną pertrauką ir po pamokų kiūtinančių patraukti dūmo prie upės. Tad nereikia susidaryti mito, jog gabus moksleivis tikrai neturi žalingų įpročių.
Tad visus vaikus ir jų tėvelius agituoju nebandyti prasibrauti į šias „puikias“ gimnazijas, o stengtis, kad sektųsi ten, kur dabar esate. Garantuoju, kad tiek iš Žirmūnų gimnazijos, tiek iš nepelnytai „vidutinioke“ tituluojamos Jono Basanavičiaus gimnazijos išeis po tiek pat vienodai gabių ir suinteresuotų abiturientų.
