Ši istorija, neseniai nutikusi su manimi – eiliniu jaunosios kartos zarasiškiu, laisvalaikiu mėgstančiu fotografuoti, labai paprasta. Bet negi dėl to, kad esu vienas iš didelio būrio kolegų fotografų mėgėjų, mano atžvilgiu Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo taikymas gali turėti kelis sprendimus: iš pradžių civilizuotą ir tenkinantį abi besitariančias puses, o vėliau – viską ignoruojantį ir pamiršus duotą dovaną rašyti ir kalbėti?
Manau, visai nesvarbu, kas dalijasi mintimis šia tema: jau pripažintas menininkas ar dar tik pradedantysis, kaip aš, – savų kūrybinių darbų atžvilgiu visi esame vienodi.
Taigi naršydamas internete liepos 21 d. užtikau Zarasų rajono turizmo informacijos „Facebook“ profilį ir pastebėjau jame naudojamą vieną mano nuotrauką. Prisipažinsiu, buvo malonu, kad būtent ši nuotrauka naudojama gimtųjų Zarasų pristatymui. Bet tiek to pirmapradžio džiaugsmo ir tebuvo, nes kaip autorius nebuvau paminėtas net mažiausiomis raidėmis!
Galbūt tąkart reakcija į „atradimą“ būtų buvusi santūresnė, jeigu kitas naudojamas nuotraukas nelydėtų... autorių pavardės. Ir nors išviešinta nuotrauka be autoriaus dabar keliauja po kitus portalus, smagumo vis dar mažoka...
Dėl šios aplinkybės po kelių dienų, liepos 23-ąją, kreipiausi į Zarasų rajono savivaldybės administracijos direktorių Vytautą Sekoną ir informavau jį apie tuometinio VšĮ „Zarasų rajono turizmo informacijos centro“ direktoriaus klaidą. Kreipimosi esmė paprasta: manau, kad profilyje naudojamos nuotraukos autorių nustatyti nebuvo sunku, nes ji yra publikuota fotoalbume „Kraslava – Zarasai“.
Bet kuriuo atveju nuotrauka neatsiranda pati savaime – tad kodėl Turizmo informacijos centro direktorius pasinaudojo jam nežinomo autoriaus nuotrauka ir ar toks jo sprendimas buvo išmintingas? Savo kreipimesi pasiūliau labai paprastus susidariusios situacijos sprendimo būdus: po publikuojama nuotrauka įvardinti „atsiradusį“ autorių arba paaiškinti, kaip bus atlyginta man padaryta moralinė žala.
Atsakymas buvo greitas – jau liepos 25 d. gavau rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pasirašytą raštą, kuriame buvo paaiškinta situacijos priešistorė: teigta, kad, pasak VšĮ „Zarasų rajono turizmo informacijos centro“ direktoriaus, nuotrauka rasta centro archyvuose. Dėl įvykusio nesklandumo buvo apgailestauta, o aš buvau patikintas, jog viskas bus nedelsiant sutvarkyta.
Matyt, daugumai kirba klausimas, ko ieškau dabar? Viskas būtų gerai, jei viskas tuo ir būtų pasibaigę – rajono turizmo informacijos centro direktorius visiškai ignoravo abipusį susitarimą su V.Sekonu ir toliau tęsė savo „žaidimą“: tiesiog neįvykdė mano atžvilgiu prisiimtų tiek jo paties, tiek ir rajono savivaldybės administracijos įsipareigojimų!
Tad nieko kito neliko – liepos 26-ąją vėl kreipiausi į rajono savivaldybės administracijos direktorių: pasidžiaugiau operatyviu jo atsakymu, bet buvau nustebintas susitarimo rezultatu. Todėl šį kartą paprašiau dar ir viešo rajono turizmo informacijos centro direktoriaus atsiprašymo, nes jis net ir išsiaiškinęs nuotraukos autorių, neskubėjo įvykdyti paprastų įsipareigojimų.
Ko gero, reikalavimas atsiprašyti centro direktoriui buvo per daug iššaukiantis, nes jis po antrojo pranešimo ne tik kad neįvardijo nuotraukos autoriaus, bet liepos 29-osios vakarą ją iš „Facebook“ profilio visiškai panaikino! Būsiu atviras – toks vaikiškas poelgis mane iš pradžių suglumino, o vėliau suintrigavo – kas labiau diskredituojama: rajono savivaldybės administracija ar pats sau pavaldus rajono turizmo informacijos centro direktorius?
Pagal dar vieną rajono savivaldybės administracijos direktoriaus liepos 30 d. raštą buvau patikintas, kad pirminis susitarimas būtent šią dieną bus įvykdytas nedelsiant.
Tačiau „įvykdymas nedelsiant“ šioje istorijoje baigėsi daugiau nei kurioziškai... Iš „Facebook“ po rugpjūčio 5-osios buvo išimtas visas iki tol publikuotas rajono turizmo informacijos centro profilis! Ar man kas nors paaiškino tokią susitarimo baigtį? Žinoma, kad ne!
Matyt, buvo apsigalvota ir nutarta, kad dėl kiekvieno fotoaparato mygtuką „maigančio“ mėgėjo neverta rašomąjį popierių gadinti!
Sužinojęs, kad rajono turizmo informacijos centre rugpjūčio pirmosiomis dienomis pradės dirbti nauja direktorė, nutariau kiek palaukti oficialios jos darbo pradžios ir kreipiausi į ją raštu rugpjūčio 5-ąją. Tačiau ir šį kartą susidūriau su „nepajudinama siena“, nes net praėjus dviems savaitėms po jai išsiųsto laiško, vėl nesulaukiau jokio atsakymo!
Pamanęs, kad įvyko techninė klaida, rugpjūčio 20 d. vėl persiunčiau tą patį laišką... Žinios atgal nei iš jos, nei iš rajono savivaldybės administracijos taip ir negavau iki šiol... Matyt, Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo „Dėl asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių patvirtinimo 3 straipsnio 30 punkte nustatytas 20 darbo dienų terminas atsakyti pareiškėjui Zarasų rajono savivaldybės administracijoje yra atšauktas.
Pasakysiu atvirai – nesivaikau nei šlovės, nei pripažinimo, nei pinigų, o tiesiog noriu išgirsti atsakymą į labai paprastą klausimą: ar ne per daug įstatymų mūsų mažoje Lietuvoje? O juos vis „kepa ir kepa...kaip blynus“, rodos, tik gero norėdami bei prie Europos ar pasaulinės teisės praktikos besiderindami! Bet, kaip mano atveju, vieno jų vykdymą, ko gero, apsprendžia labai paprasta aplinkybė: užimamas visuomenėje pareiškėjo statusas.
O kas aš: studenčiokas ir tiek! Viename iš susirašinėjimo su istorijos dalyviais laiškų minėjau, kad šioje istorijoje pinigai manęs visai nedomina ir savo nuotraukos išviešinimą įkainavau... 1 litu!
Esu iš tų žmonių, kuris dar būdamas gimnazistu ne kartą buvau savanoriu Zarasų rajono viešinimo veiklose ir įgyvendinant kai kuriuos rajone vykdytus projektus. Ši patirtis man neįkainuojama, o iš jos ir tas noras fiksuoti Zarasų rajono gyvenimą nuotraukose.
Tad šiuo atveju man kur kas svarbiau prabilti autoriaus (mėgėjo, profesionalo, Nacionalinės premijos laureato ir pan.) tema bei išgirsti nuomones apie valdininkų požiūrį į tuos, kuriuos bent jau de jure „globoja ir gina“ Lietuvos Respublikos įstatymai…
