Siūlau prisėsti, tiesiog leisti rūpesčiams, nuvilnyti į tavo pėdas, vieną kartą giliai įkvėpti ir skirti 5-ketą minučių žodžiams, kurie galbūt bus labai artimi, kažkur girdėti ar skaityti.
Malonu tave pažinti. Su tavimi noriu kartu ramiai pasėdėti. Juk mano širdies kertelė spurda kiekviename iš šio teksto žodžių – įsiklausyk. Tuk-tuk, Tuk-tuk.
Noriu tave pakviesti į šiltą, globojantį pasaulį, kuriame žmogus yra sąžiningas, išklausantis, rūpestingas. Aš tikrai kalbu rimtai, altruistiškai ir idiliškai. Turbūt tu esi jautrus, paslaugus ir šmaikštus, mėgsti nuotykius, gal kiek nuolaidus kitiems, kartais pamanai, jog esi nepastovus šiame skubančiame gyvenimo kely. Man įdomu išgirsti, koks tu.
Sakai sugebi uždegti žmones, esi kupinas energijos, o gal stokoji humoro jausmo ir žvelgi į gyvenimą per daug rimtai? Nesu kuklus, jei pradedu bendravimą, tai atsiduodu visu savo vidiniu turtingumu, jame nedaug racionalumo, todėl dažnai jį puoselėju ir saugau nuo užgaulingų replikų, tad jei tau įdomu, jei vertini žodį ir gerbi unikalų, širdyje keistuolį, žmogų, gali papasakoti.
Nemanyk, jog nesi nevertas dėmesio, ar kad esi visiška vidutinybė, juk svarbu ne įmantrumas, o paprasti ir suprantami žodžiai, nešantys gilią ir verčiančią susimąstyti prasmę.
Beje, ar kada susimąstei apie gyvenimo prasmę? Manai, kad tai per daug rimta tema tau, o gal tai tavo kūrybinio įkvėpimo šaltinis, juk tikrai esi jautęs kilniaširdiškumo dvasią, kai krūtinė kiek pasitempus, o nuotaika herojiška, galbūt tuomet buvai taikdarys, gal labai svetingas, o galvoje sukosi mintis štai kur gyvenimo prasmė, gal net ašaros akyse pritvinko?
Juk kiekvienas norime būti gerbiamas, tapti bendruomenės nariu, sakai, tau šio entuziazmo netrūksta, dažnai jautiesi nugalėtojas ir skatini žvelgti į gyvenimą žvalesniu žvilgsniu.
Žinoma juk būname ir impulsyvūs, nenuoramos, vėjavaikiai, tačiau kiekvienas bręstame, todėl visa tai priimsiu, kaip tavo gyvenimo mokyklą, vieni baigia ją anksčiau, kiti lieka kartoti klasę. Esame skirtingi, ir vargu ar lygūs.
Rasiu laiko ir tavo vienatvės mintims, liūdesio ašaroms, žaismingiems pokštams, jausmų gelmei, požiūrio platybei.
Mano širdis pradėjo plakti sparčiau: tak-tak, tak-tak. Man jau metas eiti. Buvo gera su tavimi patylėti, atsakingai išklausyti tave, žvelgti į tyvuliuojančias tavo akis.
Žinau, dar ankstoka, turbūt jauti, jog mane jau seniai pažįsti ir žodžiai, kuriuos skaitei – kartojasi. Galbūt kartojasi, tačiau kitu ritmu, kita prasme, kita spalva. Pažvelk į tai, tai buvo mano mintys. Tiesiog aš jas parašiau, ištariau garsiai. Juk tai tu.
