Nors sistema reformuojama tiek, kiek aš gyvenu savo sąmoningą gyvenimą, tačiau su valdiškais dantų gydytojais niekas nepasikeitė. Ten visuomet eilė ir stresas.
Nors klientų aptarnavimas kompiuterizuotas, tačiau ir toliau pildoma gausybė beprasmiško popieriaus. Gal čia todėl, kad kritinė masė aptarnaujančių moterėlių menkai draugauja su kompiuteriu ir prie jo pereinama labai palaipsniui - dubliuojama informacija, kuri yra kompiuteryje su ta, kuri pildoma į kortelę. Na, bala nematė, kompiuteriai užlūžta...
Kaip visuomet būdinga valdiškai įstaigai, joje verda nenuilstamas darbas, t.y., intensyviai po kabinetus siaučia įvairus personalas. Iki galo sunku suprasti, kodėl, ar čia paieškos prasmingų rytinių pokalbių su kolegomis ar vėlgi nešiojimas įvairių pažymų, kortelių. Žodžiu, работа кипит, срок идёт (t.y. valdiškos valandos tiksi), o žmonės (potencialūs bei realūs ligoniai) susidomėję ir šiek tiek nelaimingi dėl gaišaties stebi.
Kai mergaičių dantys patikrinti (sveiki, ačiū Dievui) ir aš džiaugsmingai pasitinku žmoną, pasirodo, tai dar ne viskas. Patvirtinta nauja tvarka (reforma tęsiasi!), pagal kurią ir darželiui skirtoje pažymoje turi būti odontologo parašas. Bet kažkodėl pas aplankytą odontologą tokios naujos pažymos su dantisto parašui skirta vieta nėra.
Tikrinusi dantis gydytoja, matyt, didele nuovoka nepasižymėjo, nes pasitarusi su kolegomis nesiryžo padėti savo aukso vertės parašą bet kurioje laisvoje pažymos vietoje. Tad tenka vėl linguoti prie registratūros, nuo jos pas pediatrą (šis atostogauja), o po to pas pirmą pasitaikiusį gydytoją, kuris saliamoniškai pasiūlo žygiuoti į darželį su pažyma be odontologo parašo, nes neva kortelėje tas parašas yra, o prie naujų pažymų dar neprisitaikyta.
Tokie tad įspūdžiai iš valdiškų namų. Supratau, kad neturiu kantrybės. Reikės kažkaip kauptis.
