Taigi, prie reikalo. Gyvenu vieno kambario bute viename iš Alytaus daugiaaukščių. Šalia miškas, gamta, žodžiu, tai, kuo gali pasidžiaugti paprasta pensininkė. Pasidžiaugti bent prie lango pastovint, nes dėl sveikatos problemų dažniausiai būnu namie.
Nesiruošiu moralizuoti apie jaunąją kartą. Kartų kaita, kaip ir bet koks kitas natūralus ar nenatūralus pokytis neapsieina be konfliktų. Toks istorijos dėsnis. Mano istorija prasideda tuo, kad po mano butu esančiame bute apsigyveno jaunas žmogus, dvidešimtmetis. Iškart problema – nuolatinis rūkymas balkone. Traukia cigaretę po cigaretės - traukia vienas, su draugu, su drauge ar draugais. Jam (jiems) – malonumas, o man – jo (jų) rūkalų dūmai.
Pokarinę vaikystę praleidau vaikų namuose, sunkiai persirgau atvira tuberkulioze, todėl silpni plaučiai netoleruoja nikotino. Vasarą, žinoma, mano buto langai atidaryti, o kitaip ir negalima – patys pamėginkite praleisti liepos dieną ar naktį aklinai uždarytais buto langais ir tada suprasite, apie ką aš kalbu (ypač jeigu esate silpnos sveikatos). Netgi vos vos praverti langai praleidžia į butą nikotino tvaiką.
Žodžiu, prašau kaimyno nerūkyti – iš pradžių gražiai prašau, po to sugriežtinu toną. Atsakas vienas – tirštas dūmų kamuolys iš kaimyninio balkono. Patirtis liudija, kad panašiose situacijose policijos patrulį prisikviesti labai sunku. „Ryte parašykite pareiškimą,“ – sako telefonu budėtojas. „Kodėl naktį neiškvietėte policijos?“ – klausia ryte tyrėjas. Žodžiu, „ydingas ratas“.
Nusprendžiu iškart pradėti nuo pareiškimo, ir toks mano „demaršas“ aiškiai nepatinka tyrėjui R. T. Kaip ten bebuvę, kaimynas balkone rūko ir toliau, sakyčiau, netgi daugiau nei anksčiau.
Vieną naktį kaimyno bute virte verda gyvenimas. Aš vėl griežtai reikalauju baigti triukšmavimą ir rūkymą. Jaunasis kaimynas į visas mano pastabas atšauna: „Rūkyti balkone man leido tyrėjas.“ Šokiruojantis cinizmas. Konfliktas pasiekia kulminaciją tuomet, kai neištveriu ir šliūkšteliu vandeniu ant rūkančio ir girtu balsu savo teises deklaruojančio kaimyno. Taip, mano poelgis impulsyvus. Bet sykiu ir desperatiškas...
Po poros dienų iš tyrėjo gaunu nutarimą nepradėti administracinio teisės pažeidimo bylos teisenos mano įteikto pareiškimo pagrindu. Tyrėjas savo sprendimą grindžia išimtinai tuo, kad mano kaimynas rūko „savo bute esančiame balkone, o ne bendro naudojimo patalpoje“.
Internetiniuose komentaruose dažnas samprotavimas: „Aš rūkau savo bute, o jeigu kaimynams nepatinka, tegu keliasi gyventi į kaimą“. Tiek mano minėtą oficialų dokumentą (nutarimą), tiek ir tokius kategoriškus komentarus laikau „vienkiemio mentaliteto“ išraiška. Lietuviai nuo seno gyveno pagal principą „savo kieme aš pats sau Dievas“.
Teisus buvo šviesios atminties mokslininkas Gintaras Beresnevičius: mes, lietuviai, savo psichologija, savo mentalitetu esame barbarai. Esame barbarai komunistinės kolektyvizacijos laikotarpiu suvaryti į ankštas gyvenvietes ir daugiabučius, „betonines dėžutes“. Nors savojo kiemo ir nebeliko, visgi kiekvienas lietuvis jaučiasi esąs „pats sau Dievas“. Mes vis dar asmeninę laisvę supriešiname teisinėms ir moralinėms normoms. Liberalizmo principą „gyvenk ir leisk gyventi kitiems“ neteisingai suprantame kaip kitų interesams indiferentiško, egocentriško gyvenimo maksimą. Turėti teisių mums nereiškia turėti įsipareigojimų.
Internete jaunosios mamos dažnai skundžiasi ta pačia problema, apie kurią rašau aš. Bendru jų sutarimu, iš esmės nieko negalima pakeisti – viskas atsiremia į kaimynų supratingumą ir moralę (arba tokių dalykų nebuvimą), o nemoralumas neprilysta neteisėtumui. Kaimynai turi teisę rūkyti, nikotino dūmais nuodyti aplinkinius, o aplinkiniai (tie, kurie patys kalti, kad nerūko), turi teisę pakeisti gyvenamąją vietą arba tyliai kentėti!
Demokratinėje valstybėje maži vaikai turi teisę (kurią šauniai gina valstybės pareigūnai) miegoti ir žaisti nikotino dūmų debesyje! Absurdas! Jei rūkantis kaimynas man primygtinai rekomenduotų persikraustyti, lygiai tokiu pat pagrindu jam galėčiau jam sakyti: „Jei nori nedraudžiamas rūkyti, kelkis gyventi į kaimą“. Jau nekalbant apie tų, kurie deklaruoja rūkančiųjų teises, moralumą ir pilietiškumą, kelia abejonių juridinis jų mėgstamų deklaracijų aspektas. Ką reiškia „rūkau savo buto balkone“ ar „rūkau savo balkone“?
Galite įrodyti, kad tas balkonas yra jūsų? Pagrįskite savo žodžius dokumentais! Ar balkono plotas įtrauktas į buto techninės apskaitos bylą? Ne. Tuomet pasižiūrėkite „Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymą“, kur juodu ant balto parašyta, kad bendrojo naudojimo patalpomis laikytinos tos, kurios „nuosavybės teise nepriklauso atskiriems patalpų savininkams ar tretiesiems asmenims“.
Tačiau palikime teisininkams šiuos juridinius niuansus – jų kompetencijoje spręsti. Paklauskime pačių rūkančiųjų nuomonės - ar, jų manymu, nikotino dūmai kenkia aplinkiniams. Jeigu rūkantysis atsakys, kad nekenkia, tuomet peršasi kitas klausimas: kodėl jis rūko atviroje erdvėje, o ne hermetiškoje patalpoje? Kodėl gi jis pats nesėdi tirštai prirūkytame kambaryje, aklinai užsidaręs visus buto langus? Jeigu rūkantysis pripažins, kad nikotino dūmai kenkia aplinkiniams, tuomet iš to seka, jog jo veiksmai yra atvirai piktybiški: jis sąmoningai ir, galima sakyti, metodiškai žaloja kitų žmonių sveikatą. Argi tai neturėtų patraukti teisėsaugininkų ir įstatymų leidėjų dėmesio?
Mano istorijoje ypač stulbina tas cinizmas, kurį toleruoja ir legalizuoja mūsų pareigūnai. Vieną vertus, LR įstatymai (pvz., „Tabako kontrolės įstatymas“) skelbia mūsų visų teisę gyventi neapnuodytoje aplinkoje, kita vertus, valstybės pareigūnams reikia dešimtmečių, kad, kaip sakoma, žodis taptų kūnu. Minėtame dokumente (nutarime nepradėti administracinio teisės pažeidimo teisenos) mano kaimynas „pažada daugiau savo balkone nerūkyti, jei tai kenkia virš jo gyvenantiems asmenims. Nuoširdžiai gailisi, kad rūkymas sukėlė nemalonumų jo kaimynams“.
Šio oficialus pasižadėjimo reikšmė abejotina - nebent galiu jį garsiai pacituoti savo kaimynui, toliau sau naktį ar dieną pypkiuojančiam balkone. Mano istoriją kiek „nuspalvina“ kita detalė: minėtasis tyrėjas R. T. mane informuoja, esą gautas mano kaimyno skundas, kuriame sakoma, kad jį, ramiai sau stovintį balkone, aplaisčiau vandeniu. Byla siunčiama į teismą.
Tyrėjas R. T. tikriausiai yra ne blogiau įvaldęs dedukcinį metodą nei žymusis Šerlokas Holmsas ir gali išaiškinti nusikaltimą nepakilęs nuo kedės. Pareigūnas pernelyg nesivargino ir neišsiaiškino visų mano „nusikaltimo“ aplinkybių – oficialiuose dokumentuose nė žodžio apie tai, kad konflikto naktį kaimyniniame bute buvo girtaujama ir triukšmaujama, kad konfliktas įvyko gerokai po vidurnakčio, o ne 23 val., kaip nurodė „nukentėjusysis“.
Neseniai gavau Alytaus rajono apylinkės teismo nutarimą, kuriame mano poelgis traktuojamas kaip smulkus chuliganizmas (pagal LR ATPK 174 str.) ir man, pensininkei, gaunančiai vos 800 litų per mėnesį (už 40 metų darbo stažo), skiriama 100 Lt bauda. Sakoma, kad Temidė yra akla, bet, man regis, lietuviškoji teisingumo deivė labiau stokoja sveiko proto.
Žinoma, mano papasakota istorija yra kontraversiška. Vienaip ją vertis teisininkai ir teisėsaugininkai, kitaip – šios srities profanai, vienaip – aktyvūs rūkaliai, kitaip – pasyviai ir prieš savo valią rūkantieji. Taip, pagal įstatymo raidę aš nusižengiau, bet sprendžia ne įstatymo raidė, o žmogus. Teisingi sprendimai remiasi protu, ne raide.
Taip, kiekvienas rūkantysis gali retoriškai klausti: „O kurgi man rūkyti, jei ne balkone?“ Tačiau tai, kad mūsų teisės aktai neduoda nedviprasmiško atsakymo į šį klausimą, dar nereiškia, kad mums, nerūkantiesiems, belieka su viskuo susitaikyti. Juk rūkymo malonumas patiriamas ne tik savo, bet ir aplinkinių sveikatos kaina. Faktiškai tai, kad pasyvaus rūkymo problemos sprendimas nepajuda iš mirties taško, didžia dalimi yra mūsų pilietinio pasyvumo išdava.
