Nestosiu aš nė vienų, nė kitų pusėn. Kai birželį teko padirbėti viename Olandijos ūkių, gyvenimo ir darbo sąlygos jame nebuvo nei labai blogos, nei labai geros. Žinojau, kur ir ko važiuoju – buvau apie viską prisiskaičiusi internete.
Tačiau aš noriu pasidalinti savo nuomone apie kitą šio reikalo pusę – pačias uogas.
Ūkyje, kuriame dirbau, braškes rūšiuodavome į tris grupes. Labai didelės, tuomet – tiesiog geros braškės ir galiausiai – apipuvusios, ne prekinės išvaizdos uogos.
Tarifas už dideles ir normalias braškes buvo skirtingas. Už prastas braškes, žinoma, niekas nemokėdavo. Tačiau kaip visos, dirbusios laukuose, supratome, jos tikrai nebūdavo išvežamos kompostuoti...
Visi ūkyje tik ir kalbėdavo, kad prastos išvaizdos - susiraukšlėjusios, apipuvusios – braškės būdavo priduodamos jogurtų gamintojams.
Iki pat šios vasaros nesusimąsčiau, kas patenka į jogurtus. Kai dabar susimąstau, gal ir logiška, kad niekas neaukoja geriausių braškių tam, kad jos būtų neatpažįstamai sutrintos ir sudėtos į jogurtus.
Tačiau man, dirbusiai braškių laukuose, mintis apie tas braškes jogurtuose, yra atgrasi. Todėl bent jau šią vasarą braškinio jogurto nebeparagavau.
