Pirmas mano susitikimas su šia legendine asmenybe įvyko labai seniai, dar 1951 metų vasarą, kuomet aš, septyniolikmetis jaunuolis dar mokiausi vidurinėje mokykloje. Vasaros atostogų metu pasitaikė proga padirbėti geologų ekspedicijoje, kuri ieškojo molio telkinių Utenos rajone.
Į vietą išvykome ir po rajoną važinėjome labai „komfortabiliai“ – nedengtu sunkvežimiu GAZ-51. Vyresni žmonės tokį rusų technikos „stebuklą“ dar atsimena. Šios transporto priemonės kėbule skersai buvo įtaisytos kelios eilės obliuotų platokų lentų. Ant jų sutilpo visa mūsų komanda.
Ekspedicijos vadovas Mikaila, kaip jam ir priklauso, įsitaisydavo greta vairuotojo. Mano darbas buvo nesudėtingas. Su tokiu senuku Mykolu mes sukome rankinį žemės grąžtą. Reikia pripažinti, kad tai nebuvo labai lengva. Ypač, jeigu pasitaikydavo kietesnė žemė. Įgręždavome keletą metrų ir ištraukdavome grąžtą su grunto pavyzdžiais. Tuos pavyzdžius geologai aprašydavo ir dėdavo į dėžes tolimesniems tyrimams. Savaitės pabaigoje Mikaila mums įteikdavo atlyginimą – kiekvienam gręžėjui apie pusantro šimto senųjų rublių.
Pagrindinė mūsų bazė buvo Utenos vidurinėje mokykloje, kuri yra netoli bažnyčios. Vienoje klasėje įsirengėme valgomąjį, o kitose dviejose – miegamuosius. Lovas mums pakeitė ant grindų paklotas kvapnus, šviežias šienas.
Be geologų toje ekspedicijoje dar buvo chemikai ir botanikos specialistė Eugenija Šimkūnaitė. Mes ją vadinome Gesia. Ši neeilinė asmenybė buvo mūsų komandos siela ir pagrindinis anekdotų bei juokelių šaltinis bei taikinys.
Gesė tada buvo jauna, apkūni 31 metų pana. Kaip sakoma, iš stuomens ir liemens. Rengėsi ji labai originaliai. Vilkėjo tokį uždarą mėlyną kombinezoną. Ant galvos pūpsojo tokios pat spalvos beretė, iš po kurios draikėsi tamsūs, vešlūs, ilgoki plaukai. Avėjo savo tradiciniais kamašais, t.y. trumpaauliais vyriškais, suvarstomais batais. Dėl tokios netradicinės aprangos ir apkūnumo ji buvo panaši į vertikaliai pastatytą melioną. Vaizdelis toks labai unikalus. Kuomet Gesė eidavo per kaimą, beveik prie visų trobų langų priglusdavo smalsių moterėlių veidai, nors tame rajone Gesę pažinojo daugelis.
Labai originalus buvo ir Gesės žodynas. Duoną ir kitą maistą ji vadino pašaru. Sakydavo: „Reikia nusipirkti kitką pašaro“, kitaip tariant, kepaliuką duonos. Svogūnus ar kitus produktus ji ne kepdavo ar troškindavo, o šmožydavo.
Gesė buvo mūsų grupės siela. Asmuo, apie kurį sukosi visi įvykiai. Ji buvo pagrindinis visų juokų, anekdotų ir blevyzgų generatorius ir taikinys gerąja prasme. Gesė niekuomet neįsižeisdavo ir nesupykdavo ant vyrukų, kurie šmaikščiai iš jos šaipėsi. Kiekvieną kartą nelikdavo skolinga. Ji stengdavosi jiems atsilyginti su kaupu.
Jos mitybos įpročiai buvo keisti. Vartojo daug mėsos. Kartą ji susiginčijo su vyrais, berods, iš konjako butelio, teigdama, kad gali suvalgyti visą žąsį vienu prisėdimu. Kaime nupirko tą žąsį, ją išdorojo ir iškepė. Ir ką jūs manote? Gesė ėmė ir sušveitė tą žąsį gal per nepilną valandą! Liko tiktai krūva kauliukų. Vyrams teko pirkti praloštą konjako butelį. Žinoma, po to jį gėrė visi.
Gesė pasižymėjo vyrišku gruboku charakteriu, tačiau buvo geraširdė ir gailestinga. Domėjosi ne vien tik botanika, kurią ji puikiai išmanė. Jos akiratis buvo labai platus, o akis tiksli. Tą faktą patvirtino eilinis jos ginčas su vyrukais. Lauke augo vienišas ąžuolas. Buvo susiginčyta, koks atstumas iki to medžio. Arbitru šiame ginče tapo mano porininkas Mykolas. Sukalė dvimetrinį sieksnį (toks paprastas prietaisas atstumui matuoti) ir Mykolas nužingsniavo, matuodamas nuotolį iki to medžio. Ir vėl vyrukai pralošė. Gesė tiksliai atspėjo atstumą.
Tuo metu dar vyko partizaninis karas. Šios vietovės miškingos, todėl kovotojai čia dar ilgai laikėsi. Mums neteko jų sutikti, tačiau kaimuose teko girdėti daug pasakojimų apie juos.
Nesiimu spręsti, kiek tuose pasakojimuose yra tiesos, nes pasakotojai dažnai viską perdeda.
Viename kaime, berods Spitrėnuose, vyko jaunimo vakarėlis. Pačiame linksmumo įkarštyje į kambarį netikėtai įėjo keli partizanai. Muzika nutilo. Visi neteko žado, nes nežinojo, kas jų laukia. Kiekvienas mintyse galvojo: kokiu tikslu šie ginkluoti vyrai čia atsibastė? Jie laukė kažko baisaus, kas netrukus galėjo jiems nutikti.
Atomazgos ilgai laukti neteko. Partizanai liepė panelėms ir vyrukams nusirengti nuogai! Visus vakaro dalyvius sukaustė siaubas. Tuometinis jaunimas buvo visai ne toks, koks yra dabar. Vaikinai, o ypač merginos buvo gerokai drovesnės, todėl neskubėjo vykdyti įsakymo. Tačiau kai į darbą buvo paleistas bizūnas ir ant pečių atsirado raudonos žymės, norom nenorom, teko paklusti. Vėl užgrojo muzikantai ir vakarėlis tęsėsi... Sunku įsivaizduoti tokį pikantišką vaizdą, koks ten buvo tą vakarą. Tikriausiai dar yra gyvų to vakarėlio dalyvių. Jiems dabar būtų kiek daugiau nei 80.
Praėjusio amžiaus šeštame dešimtmetyje E. Šimkūnaitė metus ar ilgiau gyveno Vidurinėje Azijoje. Studijavo vietinę florą. Vėliau ji vadovavo Mokslų akademijos eksperimentiniam ūkiui Jeruzalėje. Netoli tos vietos, kur dabar įsikūrė Seimo narys Juozas Olekas. Pas mus dažnokai lankydavosi jos motina. Ji labai sielvartavo, kad dukra tokio vyriško charakterio ir kad jai nepavyko sukurti šeimos.
Gesės sodas buvo Visoriuose. Ten ji neaugino jokių daržovių. Visame plote bujojo vaistažolės (tarp jų ir piktžolės). Dėl to sodo kaimynai ant jos gerokai pyko.
Girdėjau pasakojimą, jog kažkoks vyras vakare ją norėjo išprievartauti. Gesė išsitraukė didelį, lenktą sodininko peilį, kurį ji visuomet nešiodavosi. Nurėžti jam „įrankio“ nespėjo, nes anas greit paspruko.
Gyvenimas mane suvedė su Gese dar keletą kartų. Kuomet gyniau kandidatinę disertaciją, ji buvo pakviesta į gynimą kaip gretimos specialybės – farmacijos atstovė. Vėliau, kai mums pavyko prie Sveikatos apsaugos ministerijos įkurti vaistų registracijos sistemą, Gesės kabinetas buvo už sienos. Ji tuomet darbavosi ministerijos farmacijos valdyboje.
Tokia išliko mano atmintyje ši vaikščiojanti legenda iš Tauragnų, žiniuonė ir mokslininkė Eugenija Šimkūnaitė, Gesė.
