Demagogiškai, ciniškai ir šmeižikiškai buvo neigiama stalininė polonizacija Rytų Lietuvoje, vykusi 1950-1953 metais. Ši J. Stalino vykdyta lenkinimo politika yra pasaulyje plačiai žinomas faktas, aprašytas daugelio istorikų darbuose. 1950 m. SSRS tironas nusprendė, kad reikia dar kartą nubausti okupuotą Lietuvą už partizaninį karą. Šis apsisprendimas subrendo ne be komunistinės Lenkijos kolegų pagalbos. SSRS diktatoriui buvo parodyta kaip ant delno: žiūrėkite, Vilnijos lenkai lojalūs sovietiniam režimui – Armija krajova (toliau AK) oficialiai paleista dar 1945 m. ir po kelių metų faktiškai baigė savo veiklą. O ką daro lietuviai? Argi galima leisti, kad „fašistai“ įsigalėtų dar ir Rytų Lietuvoje?
Stalino veiksmai buvo greiti ir ryžtingi: per kelis metus jo parankiniai Cukerzis, Purvinis ir Višnevskaja lenkiškomis pavertė 367 lietuviškas mokyklas. Šio sunkiai suvokiamo barbariškumo pasekmes jaučiame dar ir šiandien.
Tai kokį „mitą“ neigė Irena Lukaševič? Jos teigimu, lietuviškas mokyklas Rytų Lietuvoje po karo atidarė komunistinė lietuvių valdžia. Tai ciniškas melas. Daugelį lietuviškų mokyklų 1939 m. spalį atgautoje Vilniaus krašto dalyje (srityje) atidarė Nepriklausoma Lietuva. Atidarė buvusių Lenkijos okupuotų žemių persekiotiems ir terorizuotiems lietuviams, kurie ten sudarė absoliučią daugumą – 1939-1940 m. išduodant Lietuvos Respublikos pasus ir 1942 m. gyventojų surašymo duomenimis atgautose žemėse lietuvių tautybę deklaravo per 70 proc. vietinių gyventojų.
Kitas šios „istorikės“ melas, kad lietuviškos mokyklos buvo paverstos lenkiškomis „pasipiktinusių mokinių tėvų prašymu“. Neva mokinių tėvai važiavę pas Staliną ir maldavę jo „sutvarkyti“ įsisiautėjusius lietuvių komunistus. Ko verti tokie teiginiai, manau, neverta net komentuoti.
J. Lukaševič paskaita, kaip ir visada panašiose auditorijose, buvo skaitoma ironiška tonacija, prelegentei laikas nuo laiko paniekinamai purkštaujant. Nepagarbiai buvo atsiliepiama apie Lietuvos mokslininkus, rašiusius stalininės polonizacijos klausimu, pirmiausia apie pasaulinio garso lingvistą akademiką Zigmą Zinkevičių.
LRT radijo programa „Klasika“, ypač jos laidos lenkų kalba, jau seniai kelia susirūpinimą. Laidose lenkų kalba šlovinamas tarpukario (Lenkijos okupuoto) Vilniaus gyvenimas, pasisako įvairūs abejotino geranoriškumo mūsų šaliai (taip pat susiję su AK) veikėjai iš Lenkijos.
Kelia nuostabą, kad LRT radijo programos „Klasika“ ne viena diktorė kalba su stipriu nelietuvišku akcentu, tegul ir gramatiškai taisyklingai. Į tai seniai turėjo atkreipti dėmesį Valstybinė lietuvių kalbos inspekcija.
Manau, kad po šio beprecedenčio antivalstybinio išpuolio turi būti padaryti ryžtingi pertvarkymai LRT radijo programos „Klasika“ lenkiškų laidų redakcijoje, o gal ir pakeisti LRT radijo kai kurie atsakingi asmenys.
