Vykstu į darbą kitame miesto gale. Trumpai: viskas tiesiog puiku. Tiek viduje, tiek aplinkui. Tik viskas atvirkščiai...
Dieve, Dieve, nei juoktis, nei verkti. Ačiū, kad yra protingi Vilniaus savivaldybėje veikėjai, kurie, pasirūpina vilniečių „gerove“ praskaidrindami mūsų niūrius rytus.
O visos linksmybės prasideda nuo ankstesnio atsikėlimo. Juk reikia kažkaip nusigauti iki greitojo maršruto sustojimo stotelės. Bet juk dabar vasara, rytais šilta, sausa. Aišku, situacija pasikeis, kai bus lietus, sniegas ar šlapdriba. Šaligatviai bus nevalomi, riekės klampoti, o jei slidu – žengti žingsnius atsargiau, kad užsimiegojus nepasisuktum kojos ant nepabarstyto ledo ar neįpultum į purvo balą. Žodžiu, ačiū Vilniaus genijams už galimybę pasportuoti. Anksčiau sportuodavau 5 min. dabar tenka 20 minučių.
Vilniaus genijai: „Čia mūsų pagalba, jums, Vilniaus gyventojai, nesibaigia. Štai jums žvėris: 3G autobusas“. Atrieda laiku. Šaunu. Dar tik pravažiavęs porą stotelių, o jau reikia prasibrauti iki vairuotojo nusipirkti kelionės bilietėlį. Taip, už malonumą nesėdėti mikriuke, važiuojančiame nuo namų iki darbo, o stovėti bendraminčių kolektyve tenka pakloti 3,5 lito. Vietoje ankstesnių 2,5 lito. Kuras pinga, kelionė brangsta. Keista. Abejoju, kad vairuotojams atlyginimai būtų pakelti už tą skirtumą.
Nieko nenoriu įžeisti, bet susidaro toks įspūdis, kad mūsų Konkurencijos tarnyba yra akla ir kurčia. Galimus vežėjus (mikriukus) Vilniaus miesto savivaldybė eliminavo, paliko vieną pasirinkimą (jeigu vieną variantą galima vadinti pasirinkimu) ir dar pakėlė kainas, juk niekur, žmogau, nedingsi. Kvėpuoti žmogui riekia, praustis irgi reikia, taip ir su viešuoju transportu: iš Vilniaus vieno galo į kitą neprivaikščiosi – mokėsi tiek, kiek prašo.
Na ką: įsigijau bilietuką, stoviu toliau. Viena ranka spaudžiu kuprinės rankeną, kita ranka – geltoną vamzdį (laikausi, kad nenukrisčiau). Dar trys greitos stotelės – ir autobusas prikimštas giminingų sielų. Smagu, kai pagalvoji: kaip bus rudeniop, kai visi studentai bandys naujų maršrutų privalumus... Atvažiuoja greitasis, o ten sausakimša.. Užtat žiemą bus smagiau ir šilčiau važinėtis.
Vairuotojas, matosi, įgudęs: mato, kad stotelėje stovi būrelis priverstinių greitojo autobuso gerbėjų, trumpai, bet užtikrintai spusteli stabdžio pedalą... Visi draugiškai pajuda į priekį, aš stipriau spusteliu geltoną vamzdį, kad nenusirisčiau, ir autobuse jau atsiranda laisvesnės vietos...
Vieni išlipa, keletas įlipa, ir judame stebuklinga, tik greitiesiems autobusams pažymėta juosta. Smagu, kai atsilaisvinus vietai, niekas nesėda. Apsidairau: žmonės truputį vyresni už mane, bet sėstis niekas net nerodo noro. Dar šiek tiek pajudame, ir aš atsisėdu. Ir iš karto pajuntu kitų nebylius, bet pavydžius žvilgsnius. Nieko, aš sumokėjau, turiu teisę ir pasėdėti.
Taip, autobuse šilta, visi meilia glaudžiasi vieni prie kitų, taip ir aš: nors ir sėdžiu, bet jaučiu stovinčiųjų artumą. Gerai, kad tai rytas ir visi nusiprausę (tikiuosi) ir pasikvepinę. O kaip bus po darbo? Dieve, dieve. Ir jei bus dar karščiau lauke nei dabar anksti ryte...?
Matau, moteris bando atidaryti mažą langelį – gauti bent kokį gaivų dvelksmą. Deja, misija neįmanoma.
Mano akis užkliūna už gražaus užrašo ant lango: Atsarginis išėjimas. Bandau įsivaizduoti, kaip kas nors, įvykus nelaimei, šaukia: „Išdaužkite atsarginio išėjimo stiklą ir lipkite!“ Tada bandau įsivaizduoti, kaip tai būtų galima atlikti: kieno nors stipriu kumščiu? Vargu. Galva? Abejoju. Koja? Gal. Buto raktais? Galima bandyti. O gal specialiu plaktuku, skirtu išdaužti atsarginio išėjimo langą? Deja, jo ten nėra. Nors turėtų būti. Belieka tikėtis, kad gesintuvas savo vietoje.
Žodžiu, judame toliau greitąja juosta. Smagu: ir taksi gali lengviau atsikvėpti, juostų padaugėjo... Kažin, ar taksi kainos sumažėjo? Juk juostos sudarė sąlygas nestovėti kamščiuose, greičiau nuvažiuoti atstumą. Vargu. O kažin, kiek „Regitra“ yra įregistravusi elektrinių (ne hibridinių) automobilių? 2?3? Manau, panašiai.
Kratomės ir stabdome toliau. Kažin, o kiek mūsų jungiasi važinėti po keturis į darbą ir atgal? Vilniaus eismo genijai mano, kad didžioji dalis darbuotojų yra parenkami į darbo kolektyvus pagal rajonus? Ar jie čia taip bando suvienyti tautą?
Kažin, kituose miestuose irgi tokių sistemų prigalvos? Tikriausiai kuriant tokį planą buvo sunku įsivaizduoti, kad žmonės yra individualūs, kiekvienas turi rūpesčių, reikalų, kuriuos norės sutvarkyti prieš važiuodami į darbą ar truputį vėluojant į darbą, kitas tvarkysis per pietus arba po darbo. Todėl bandyti susodinti po keturis į automobilį buvo tokia geniali mintis, kaip ir Vilniaus merui nutiesti tramvajų...
Reikia tik pasidžiaugti, kad greitieji autobusai dar kartais važiuoja paprasta nepažymėta juosta. O kaip bus, jei tramvajus „prastums“ ir įrengs bėgius. Dieve, dieve, tai paprastiems vairuotojams beliks tik iš Lazdynų į Žirmūnus per Pašilaičius važinėti...
Žiūriu pro langą ir mąstau apie vairuotojus (tarp jų ir save). Ir ką gi jūs gero padarėte Vilniui, kad jums suteikė teisę saugiau vairuoti nesimėtant iš vienos juostos į kitą? Tiesa, jūsų niekas neklausė: paėmė ir paliko tik vieną juostą, kitą atidavė greitajam G vėžliui...
Ar matėte kaip pilnutėlaitis G autobusas skrieja į kalną? Vasara juk... Nieko čia baisaus, kad dar vos vos juda.. Ateis žiema ir išgirsite: „Gerbiami keleiviai, prašome išlipti iš autobuso ir draugiškai jį pastumti“.
Įdomu, kiek bus pelningas šis sprendimas? Visiems – ir projekto „prastūmėjams“, ir jo vykdytojams.. Gal kas žinote praėjusių metų Vilniaus viešojo transporto pelną? Ne? Sakote buvo minusas? Gal tada pasidomėkite vadovų atlyginimais.
Taip norisi padėkoti šio neapsakomo rytinio reginio kūrėjams už sužlugdytas mikriukų kompanijas (kad ir nusukančias pinigus), prarastas darbo vietas, ankstesnį kėlimąsi, pasakiškus transporto kamščius rudeniop, pakeltas važiavimo kainas, bet... Matyt, esu per daug kultūringas viešai išsakyti, ką manau, o gal niekas ir neleistų man.
Štai aš jau ir savo darbo kabinete... Po akimirkos į kabinetą užsuka kolega. Ir išgirstu jo pasakojimą... Tą patį, ką ir aš ką tik aprašiau.
