Nors klebonas numojo ranka ir neketina aiškintis, visgi drįstu jį ginti. Klebonas pateikė kitokią istoriją. Jis teigė, jog savo sielovadinėje praktikoje pirmą kartą buvo susidūręs su tokia komplikacija. Paprastai atsisako priimti santuokas iš kitų parapijų, bet padarė išimtį, kuri save paneigė.
Reikalo esmė ta, jog pora nebuvo išklausiusi santuokos paskaitų, kurios yra privalomos, todėl klebonas nurodė šią priežastį kaip trukdį planuojamai santuokai. Buvo likę nedaug laiko. Panašu, jog sužadėtiniai ėmėsi gudrybės, pasiskundė telefonu Kauno kurijai, pateikė savo variantą. Netrukus klebonui paskambino arkivyskupas ir, per daug nesigilindamas į aplinkybes, paprašė teikti santuokos sakramentą minėtai porai. Taip ir atsitiko, nors santuokos kursai nebuvo išklausyti. Vėliau, esant progai, arkivyskupas pasidomėjo išsamiau tuo atveju ir, sužinojęs apie būtą kliūtį, papriekaištavo klebonui, kad santuoka buvo palaiminta.
Taigi buvo apgautas ir vyskupas, ir klebonas, kurie tarpusavyje iki galo neaptarė minėto atvejo, tačiau parodė geranoriškumą. Pora vis tiek parašė neigiamą, tikrovės neatitinkantį straipsnį, kurio pabaigoje pareiškė, jog nors susituokė bažnyčioje, tačiau daugiau nekels į ją kojos.
Čia slypi kanoninės-teisinės implikacijos. Tiek klebonas, tiek vyskupas, tiek vyskupijos teisingumo gynėjas galėtų inicijuoti tyrimą ir bažnytiniame tribunole pradėti teisminę bylą dėl minėtos santuokos galiojimo remiantis šiais motyvais:
1) būtino pažinimo ir sąmoningumo trūkumas (neišklausė kursų);
2) atsisakymas praktikuoti tikėjimą (tai nurodyta straipsnyje);
3) santuokos sudarymas vyko apgaulės būdu (apgavo vyskupą ir kleboną).
Maža to, jei vyktų tyrimas ir paaiškėtų sutuoktinių piktavališkumas, jie galėtų užsitraukti ir bažnytinę bausmę dėl galimai nesąžiningo poelgio ir viešo melo, teršiant dvasininko gerą vardą. Beliktų apgailestauti, kad kai kurie jauni žmonės stato savo šeimos ateitį ant dalykų, kurių Dievas nelaimina ir kurie neatneša garbės.
