Amerikos lietuvis Andrew Miksys, prieš keletą metų aplankęs Lietuvos kaimo šokius, padarė daug nuotraukų. Nuotraukose matosi apgriuvę namai, kurių stogai primena karvės nugaros išlinkimą; apleistos, neaiškia spalva nudažytos salės; iš nuotraukų žvelgia apgirtusių žmonių akys; šoka vienos liūdnos panelės… Spėsiu, kad panašių scenų fotografas būtų nesunkiai suradęs ir Sietle benamių, narkomanų, prostitučių susibūrimo vietose. Deja, E. Miksys savo svajonėms įgyvendinti pasirinko Lietuvą. Egzotiškiau!
Lietuviai be jų sutikimo buvo fotografuojami, jų nuotraukos atsidūrė fotoalbume, kuris rugsėjo mėnesį bus pradėtas platinti pasaulyje. Bet autorius savo fotoalbumo reklamą jau pradėjo.
Sakoma, kad nuotraukos pasako daugiau nei žodžiai, bet nuotraukų autorius reklamai naudoja užuominas, esą šios turėtų priminti žiūrovams lietuvių pagonių ištvirkimą švenčiant Jonines, kai jie pliki laksto po mišką; šokinėja per laužą ir santykiauja krūmuose. Visada žmogaus vaizduotė papildo matomą realybę, bet nuotraukų autorius tikisi savo nuotraukas „apvilkti“ seksualine egzotika: naktis, laužas, šnapsas, apkvaišusių ir nuogų žmonių orgijos. Minimos reklamos pabaigoje dar įdedama filmuota medžiaga, kurioje geria ir rėkauja rusakalbis jaunimas.
Taip ir sukuriamas tipiško lietuvio stereotipas pasaulyje: ištvirkę, girtuokliai, nevalyvi, negerbiantys savo kalbos. Tokio Lietuvos piliečio įvaizdžio platinimas piktina Lietuvos žmones. Jie jaudinasi, kad dėl tokių publikacijų dar labiau sumažės lietuvių savivertė, sumažės Lietuvoje investicijų, sumažės turistų, padidės lytinių nusikaltimų.
Įsivaizduoju, kad fotografijų autorius, girdėdamas lietuvių pasipiktinimą, džiaugiasi, nes toks erzelis – geriausia būsimo fotoalbumo reklama. Jau žinome, kad talento stokojantys menininkai dažnai į save dėmesį bando atkreipti įvairiais skandalais.
O gal aš klystu? Gal A. Miksys savo nuotraukas panaudos tam, kad, iš susirūpinusių svetimtaučių surinkęs daug lėšų pakeistų fotografuotų kaimiečių buitį: atnaujintų sales, parūpintų geros muzikinės technikos, įvestų modernų apšvietimą, pasirūpintų kaimo jaunimo užimtumu? O gal jis nori Lietuvos valdžios dėmesį atkreipti į nepavydėtiną Lietuvos kaimo jaunimo padėtį? Jeigu atsakymai į šiuos klausimus neigiami, tai tada kyla abejonių, ar E. Miksio darbai ir kalbos, išnaudojant kito žmogaus nedėkingą gyvenimo situaciją savo turtams kaupti, yra garbingi.
Lietuviai kasmet birželio 21-24 d. laikotarpiu švenčia Joninės (šv. Jono diena). Žmonės tą dieną sveikina Jonus ir Janinas ir prisimena savo tėvų bei senelių senovines tradicijas: renka vaistažoles, vakare degina laužus, pasilinksmina (šoka, dainuoja, plukdo vainikus). Teko dalyvauti keliose Joninių šventėse ir nė vienoje nemačiau E. Miksio pasakojamų vaizdų. Neabejoju, kad šventėse dalyvauja įvairiausi žmonės (pagonys ir tikintys, girtuokliai ir blaivininkai…) ir jie visi skirtingai švenčia tą pačią šventę. Ir kiekvienas stebėtojas (fotografas) pastebi ir suranda tai, ko tuo momentu ieško. Juk yra Lietuvoje daug negirtuokliaujančio, neištvirkusio jaunimo, kuris dirba, studijuoja, keliauja, laisvalaikiu šoka įvairiuose kolektyvuose, užsiima labdaringa veikla. Gaila, kad toks jaunimas nesurado vietos nei E. Miksio fotoalbume, nei reklamoje.
Visi išeiviai turi daug progų būti garbingais savo gimtinės ambasadoriais. Joninės sudaro gerą progą garsinti Lietuvos vardą. Pavyzdžiui„ mano vyras per Jonines nešasi į darbą didžiausią lėkštę lietuviškų kepinių. Kviečia bendradarbius paragauti lietuviškų saldumynų ir papasakoja apie Lietuvą, Jonines (šv. Jono gyvenimą/ mokymą/ mirtį) bei iš tolimos senovės išlikusius papročius. Taip svetimtaučiai sužino daug informacijos apie lietuvių tikėjimą ir lietuviškas tradicijas.
Mes dažnai primename savo vaikams, kad jie, atsidūrę svetimtaučių būryje, taps ne tik savo, savo šeimos, išeivijos, bet ir visos lietuvių tautos atstovais ir formuos savo draugų bei mokytojų vaizduotėje tipiško lietuvio įvaizdį.
Teko parduotuvėje išsikalbėti su keliomis amerikietėmis. Pradėjome kalbėti apie lietuvius. Viena pašnekovė prisiminė, kad lietuviai dengė jos namo stogą. Aš atsargiai pasidomėjau, ar ji liko patenkinta jų darbu. Ji atsakė: „Jie buvo nuostabūs žmonės ir puikiai atliko darbą.“ Ir aš tą dieną didžiavausi būdama tokios darbščios, sąžiningos, garbingos tautos dalis. Ačiū, vyrai, kad savo darbais garsinate lietuvių ir Lietuvos gerą vardą!
Atėjo vasara. Keliausime, susitiksime daug naujų žmonių… Būkime gerais savo tautiečių atstovais. Ieškokime gėrio žmonėse, aplinkoje, tarpusavio santykiuose ir jį tikrai surasime. O suradę gėrį, galėsime pasidalinti su kitais, kad jo pasaulyje būtų daugiau. Juk medaus statinę, sujuodinus deguto šaukštu, tik nebeliks švaraus medaus.
Šis tekstas publikuotas ir Amerikos lietuvių laikraštyje „Draugas“.
