Tuomet ir įvyko didysis lūžis – aš išėjau gyventi pas savo senelę. Išėjau iš terpės, kurioje viskas draudžiama, ir patekau ten, kur viskas leidžiama. Gyvendamas pas močiutę pirmą kartą paragavau alkoholio. Tai buvo konjakas – jis man tiko ir patiko.
Ir iš karto supratau, kad atradau man dar nežinomą medžiagą, kuri mane keičia. Išgėręs pasidariau toks, koks ir svajojau būti – laisvas ir galingas.
Atsimenu, kaip išėjęs į kiemą pasakiau vaikams: „Dabar viskas bus taip, kaip noriu aš“. Jie manęs klausė.
Tokia buvo mano pažintis su alkoholiu, kurį aš vėliau galėsiu pavadinti didžiąja savo gyvenimo meile.
Septintoje klasėje jau skaičiau knygą apie alkoholizmą
Dabar jau žinau, kad alkoholizmo yra trys etapai: alkoholis būna draugas, priešas ir valdovas. Jau 13 metų galėjau pasakyti, kad alkoholis yra mano valdovas. Buvau dar paauglys, o patyriau ir mačiau visko – mokyklos ir milicijos įskaitų, narkologijos skyrių, psichiatrinę ligoninę.
Tuo metu atrodė – kuo daugiau išgeriu, tuo didesnis vyras esu. Saiko nejaučiau visiškai: prisigerdavau, nusmigdavau kažkur, iki kol mane surasdavo milicija. Tada laukdavo psichologai, psichiatrai...
Dar būdamas 13 metų pradėjau bėgti iš namų, vogti pinigus, susidėjęs su neaiškiomis kompanijomis lošdavau, prasidėjo problemos su teisėsauga.
Manęs nesustabdė niekas. Septintoje klasėje auklėtoja man padovanojo knygelę „Kaip gydo lenkų alkoholikus“. Aš labai įsižeidžiau, bet tą knygelę perskaičiau dukart – viskas, kas ten buvo rašoma, man tiko.
Atrodo, visi matė, kas man darosi, tačiau jie nieko negalėjo padaryti. Močiutei tebebuvau geriausias anūkas, tėvas kartais pabardavo, bet tik tiek. Su mama jokių santykių tuo metu nepalaikiau.
Į egzaminus nueiti nesugebėjau
Kai man buvo 16 metų, patekau į kalėjimą. Kodėl? Tiesiog švenčiau gimtadienį, kuriame buvo visko – muštynių, chuliganizmo, kažką pavogėme, nuvarėme mašiną.
Kalėjime praleidau dešimt mėnesių – su tėvo pagalba iš jo išėjau gana greitai. Tėvas buvo įtakingas žmogus, turėjo pažinčių ir dažnai mane traukdavo iš visokiausių reikalų. Iš esmės tėvo dėka baigiau mokyklą, tiesa, tik iš antro karto. Mane ištraukė iš kalėjimo, realiai man reikėjo ateiti tik į egzaminus, bet aš to nesugebėjau padaryti, nes buvau girtas.
Kol kalėjau, mirė mano senelė, o aš likau gyventi vienas dideliame bute, kur niekas nesikišo į mano reikalus. Visi Vilniuje žinojo, kad jeigu nori išgerti, reikia ateiti pas mane į butą.
Netruko ir vėl prasidėti blaivyklų, psichiatrinių ligoninių etapas.
Žmona kentė girtuokliavimą, patyčias ir kumščius
Nepaisant to, anksti – 19 metų vedžiau. Maniau, kad žmona ir vaikas mane sustabdys, kad nustosiu gerti. Mano buvo patogu – žmona sutvarkydavo viską, bet jokios meilės tarp mūsų nebuvo.
Manęs nestabdė net mažas vaikas: gėriau turėdamas pretekstą, esą vaikas man trukdo, kad aš pavargstu. Be viso to, žmonai užvoždavau – ir girtas, ir blaivas. Maniau – jeigu žmona gyvena mano bute, tai galiu jai diktuoti ir savo sąlygas.
Žmona neišlaikė ir išėjo kartu su sūnumi. Mūsų santuoka truko trejus metus.
Kurioziška, bet tik išsiskyręs vedžiau antrą kartą. Į vieną kabinetą nunešiau prašymą skirtis, į kitą – pareiškimą naujai santuokai. Tada maniau, kad prieš visus pasipuikuosiu, parodysiu, kokie jie neteisūs.
Nuo alkoholio bėgdavau gyventi į užsienį
Antrojoje santuokoje jau gyvenome žmonos bute Vilniuje, po to bandėme persikelti į vienkiemį. Maniau, kad pakeitus gyvenimo vietą dings ir mano problema. Tačiau niekas nesikeitė, nors gimė antras vaikas. Santuoka su antrąja žmona truko septynerius ar aštuonerius metu.
Tuo metu dirbau bet kokius darbus. Gyvenau manydamas – jeigu darbas trukdo gėrimui, tai aš mesiu darbą. Dažniausiai dirbdavau iki pirmos algos. Tais laikais nebuvo būtinas darbas – gerai pasmailinus liežuvį, atsirasdavo ir draugų, ir pinigų.
Dažnai būdavo minčių, kad reikia kažką daryti, kažką keisti. Bet ką? Keičiau ir aplinką, ir alkoholio rūšis - bandžiau gerti tik penktadienį, tik alų arba vyną. Bandžiau gyventi Vokietijoje, Lenkijoje, Rusijoje. Išvažiuodavau, nes norėdavau ištrūkti iš aplinkos, kurioje gerdavau.
Paskutinis mano išvykimas buvo į Klaipėdą. Tačiau prisigėriau po penkių minučių nuo atvykimo.
Gyvenimas pasikeitė, o aš likau kaip dvylikametis
Baisiausias mano prasigėrimas truko septynerius metus. Niekam nereikalingas likau gatvėje. Suvokimas, kad mirsiu gatvėje, o mane palaidos už savivaldybės lėšas, atėjo per mano 33-iąjį gimtadienį, eilinį kartą gulint psichiatrijos ligoninėje. Supratau, kad mano gyvenimas tuo ir baigiasi, nes išėjęs iš ligoninės nebeturėsiu, kur eiti. Eilinė – trečioji žmona – jau buvo pasakiusi „viso gero“.
Suvokiau, kad tai - MANO gyvenimas, ir reikia kažką daryti tuoj pat. Vienintelė vieta, kur galėjau nueiti buvo Anoniminiai alkoholikai. Daugiau niekas nenorėjo turėti su manimi reikalų - kas turėjo reikalų, pereidavo į kitą gatvės pusę. Visi buvo apgauti, apvogti. Didžioji mano meilė – alkoholis atėmė viską, teikdamas laisvę uždarė į vidinį kalėjimą.
Gyvenimas pradėjo keistis, kai pradėjau laikytis 12 žingsnių programos. Viskas buvo labai sunku. Nes pradėjus gerti 12 metų, o baigus 33-ejų, net nežinai, nuo ko pradėti.
Aš nieko neturėjau, nieko nepasiekiau. Emocinės brandos požiūriu buvau kaip dvylikametis. O pasaulis jau buvo pasikeitęs.
Tik negerti - neužtenka
Dabar jau 11 metų, kai aš nenoriu gerti. Anksčiau sakydavau: „Noriu - geriu, nenoriu - negeriu“. Tik nepridurdavau, kad gerti norėdavau visada.
Ne veltui sakoma, kad alkoholizmas yra nepagydoma, progresuojanti, mirtina liga. Alkoholikui gali padėti tik 12 žingsnių programa ir emocinis brendimas.
Galbūt skamba banaliai, bet reikia iš esmės pakeisti savo mąstymą. Aš aštuonerius metus buvau tik vadinamasis sausas alkoholikas – tiesiog negėriau, bet kitomis prasmėmis savęs nekeičiau – toliau melavau, apgaudinėjau.
Supratau, kad nenoriu būti tiesiog tas sausas svoločius. Nes žmonės nuo manęs bėgo, nors ir negėriau. Buvau egoistas ir egocentrikas, visas pasaulis sukosi aplink mane, jaučiausi, lyg esu kažkuo ypatingas, kažkuo kitoks.
Man padėjo likimo draugas. Man tiko jo dvasinė būsena, ir jis sutiko man padėti, mokiausi iš jo gyventi.
Galiausiai man pradėjo rūpėti kiti žmonės ir aplinka. Gerai prisimenu vieną atvejį iš Katedros aikštės. Žmogus nuvažiavo dviračiu, o ant grindinio liko jo mobilusis telefonas. Sušukau jam, nors anksčiau nieko panašaus nebūčiau padaręs, būčiau iškart įsidėjęs telefoną į kišenę.
Tokie tad maži stebuklai įrodo, kad keitiesi. Kaip kad pereiti gatvę degant žaliam, o ne raudonam šviesoforo signalui, šiukšlę išmesti į šiukšlių dėžę, o ne šalia jos, užleisti senutei vietą troleibuse.
Buvimas paprastu žmogumi mane visada gąsdino, nes jaučiausi, kad esu kažkuo ypatingas. Tačiau programa norėjo, kad aš būčiau paprastu žmogumi. Ir buvau.
Palaipsniui į mano gyvenimą grįžo artimi žmonės. Santykiai su tėvais ir sūnumis pasitaisė. Aišku, tai neatėjo iš karto. Reikėjo belstis į kiekvienas duris ir atsiprašinėti už tai, ką padariau ir ko nepadariau. Labai nustebau, kai po 10 metų mano gėrimo, man paskambino tėvas ir pasveikino su Velykomis. Jaučiausi sujaudintas.
Tačiau mano kova nebaigta. Iki pat šiol save stebiu 24 valandas per parą. Žinau - jeigu kažką nuskriaudžiu, turiu tam žmogui atlyginti. Kas rytą meldžiuosi ir medituoju.
Su laiku atėjo ir suvokimas, kad man nereikia ir kitų priklausomybių – kavos, cigarečių.
Sužinojau, kad reikia visame kame jauti saiką – valgant, dirbant, vartojant. Juk labai lengva vieną priklausomybę pakeisti kita: pradėti vartoti vaistus, dirbti kaip išprotėjus po 17 valandų.
Šiandien yra daugybė dalykų, kurie man nereikalingi. Pavyzdžiu, nebetikrinu 18 elektroninių paštų, į kuriuos niekas nerašo, o vien jų patikrinimas suvalgo begalę laiko. Arba terabaitais iš interneto siųsdavausi filmus ar muziką – juk tiek nepažiūrėsi.
Dabar dirbu sau – turiu internetinės prekybos verslą. Taip pat studijuoju socialinį darbą. Noriu kažkam padėti, kaip kadaise padėjo man.
