Norėčiau iš karto pastebėti labai linksmą faktą, kad ir kokios neįtikėtinos ir siurrealistinės istorijos sklisdavo miestelėnų lūpomis, jos nutikdavo pasakotojų pusbroliams, kaimynams, bendradarbiams, bet niekada - patiems pasakotojams.
O pradėsiu nuo legendos, kuri palietė mane asmeniškai, ir jos demaskavimas buvo ne mažiau skaudus nei supratimas, kad Kalėdų Senelis neegzistuoja.
1. Pabaigus žaidimą „Elektronika“ rodomas animacinis filmukas
Turbūt pirmasis tarybinis playstation‘as buvo žaidimas „Elektronika“. Nedidukame ekrane vilkas iš „Na, palauk“ animacinio filmuko gaudydavo iš keturių laktų krentančius kiaušinius. Vilkas turėdavo pagauti krentantį kiaušinį, kad jis nenukristų ant žemės. Už kiekvieną pagautą kiaušinį žaidėjas gaudavo vieną tašką. Kuo daugiau taškų surinkdavo žaidėjas, tuo greičiau byrėdavo kiaušiniai, kol galiausiai jie pradėdavo lėkti kaip pasiutę.
Tarp miesto vaikų buvo gyva legenda, kad pabaigus žaidimą - surinkus 999 taškus, „Elektronikos“ ekranėlyje pradėdavo rodyti slaptą „Na, palauk“ seriją. Pasakotojai teigdavo, kad jų pusbroliai ar kaimynai yra pabaigę žaidimą ir matę tą paslaptingąją animacinio filmuko seriją.
Faktas: Šių eilučių autorė ne vieną vakarą gadino akis ir nykščių sąnarius, kol galiausiai tikslas buvo pasiektas. Deja, jokio filmuko „Elektronika“ neparodė, o kiaušinių skaitliukas, pasiekęs 999, tiesiog vėl pradėjo skaičiuoti nuo nulio.
Variacijos: Kam teko laimė turėti ar bent pačiupinėti kokį nors elektroninį žaidimą iš Vakarų, teigdavo, kad pabaigus užsienietišką žaidimą rodydavo „Tom and Jerry“ filmuką.
2. Įlašinus gyvsidabrio į televizoriaus anteną, jis pradeda rodyti Švedijos kanalus
Galbūt nebūtinai Švedijos – čia turbūt nuo vietovės, kurioje būdavo televizorius, priklausė. Legenda teigė, kad pakanka į kambarinę televizoriaus anteną įlašinti gyvsidabrio, ir jos priėmimo galia nepaprastai padidėdavo. Tačiau buvo ir šalutinis efektas. Tokia antena pradėdavo trukdyti lėktuvų navigacijai, todėl žiūrėti užsienietiškas grožybės galima labai trumpai. Jei pažiūrėdavai ilgiau, greitai susekdavo atitinkami saugumo organai ir galėdavai gauti didelę baudą.
Faktas: Trys sudaužyti termometrai, nulis švediškų kanalų ir dvi savaitės draudimo išeiti į kiemą pažaisti. Na, bet buvau maža ir gal nemokėjau, ko nors taisyklingai padaryti.
3. Nufotografavus apsirengusį žmogų su „raudona juosta“, nuotraukose jis būdavo nuogas
Nors į šią legendą aš pati net būdama maža žiūrejau skeptiškai, tačiau kai vienas klasiokas į mokyklą atsinešė fotoaparatą, kuriame neva buvo įdėta „raudona juosta“ (tais laikais fotoaparatuose dar būdavo juostelės), tai kartu su draugėmis būriu lėkiau slėptis už kampo. Mat išryškinus „raudoną juostą“ žmonės joje būdavo be drabužių. Kažkokių mokslinių paaiškinimų šiam technologiniam stebuklui nebuvo, bet niekas nenorėjo rizikuoti – o, gal?
Variacija: Buvo dar viena paplitusi nuogumo legendos variacija. Mergina ar moteris, iš užsienio gavusi vakarietišką maudymuką, Palangos nueina maudytis į Baltijos jūrą. Kai mergina išeina iš jūros, nuo maudymosi kostiumo nusiplauna visos spalvos ir ji lieka su permatomu kostiumėliu. Gyvas liudininkas būdavo pasakotojo pusbrolis ar giminaitis, kuris neva tai matęs savo akimis.
4. KGB susekdavo vaizdo leistuvus su nelegaliais filmais
Situacija tokia. Pas kaimyną su vaizo leistuvu („videaku“) susirenka viso namo kaimynai pažiūrėti „Rembo“ ar „9 su puse savaitės“ (ideologiškai neteisingi filmai). Filmui įpusėjus į duris pasibeldžia saugumo pareigūnai ir konfiskuoja ir vaizdo leistuvą ir kasetes, o savininką įsiveža „pasikalbėti“. Buvo kalbama, kad KGB važinėdavo su specialiu slaptos technikos prikimštu automobiliu ir galėdavo susekti butą, kuriame būdavo žiūrimi vakarietiški filmai ir per atstumą „užlaužti“ vaizdo leistuvą, kad negalima būtų ištraukti kasetės ir sunaikinti įkalčių.
Faktas: Kadangi tarybiniais laikais kaimynai buvo gerokai pilietiškesni nei dabar, tai paprastai koks nors aktyvistas paskųsdavo savo modernųjį kaimyną. Milicija, turėdama tokią informaciją, tiesiog išjungdavo laiptinėje elektrą, kad nebūtų galima ištraukti vaizdo kasetės iš leistuvo ir patikrindavo įtartiną butą.
5. Sudegančios japoniškos mikroschemos
Japonai – žmonės, gerbiantys intelektinę nuosavybę. Žinant tarybinės pramonės tradiciją kopijuoti vakarietiškas technologijas („Fiat“ – „Žiguli“), visai suprantama, kodėl atsirado šis mitas. Buvo teigiama, kad pabandžius išardyti japonišką techniką ir ištraukti mikroschemą, šios pačios susinaikindavo. Neva nuėmus, pavyzdžiui, JVC magnetofono dangtelį ant mikroschemos esanti fotomikroschema sureaguodavo į šviesą ir sudegindavo mikroschemos jungtis.
6. Vilniaus (Kauno, Klaipėdos) pieno kombinate darbuotojos nuogos maudosi piene, kuris vėliau išpilstomas pardavimui
Legenda teigė, kad pieno kombinato darbuotojos nuogos maudydavosi talpose, kuriose buvo pasterizuojamas pienas prieš išpilstymą į tarą. Kadangi pasterizavimui pienas būdavo pašildomas, jame maudytis būdavo labai malonu, o darbuotojų oda nepaprastai lygi ir švari. Toks buvo tiesioginis posakio „iš pieno plaukusi“ tarybinis variantas.Išplėstinė legendos versija teigė, kad Kaune darbuotojos buvo pagautos besimaudnčios ir visos atleistos iš darbo.
7. Klaipėdos mėsos kombinato dešrose yra žiurkių mėsos
Teorija šiai legendai pagrįsti buvo tokia. Klaipėdos mėsos kombinate mėsą kraudavo į vamzdžius, paskui mechaniniai stūmokliai stumdavo mėsą malimo girnų link, kur ji būdavo sumalama ir dedama į dešras. Kadangi naktį gamykla neveikdavo, tai į tuos vamzdžius prisirinkdavo žiurkių, kurios skanaudavo mėsos likučius. Ryte įjungus gamyklinius mechanizmus žiurkės pasileisdavo iš vamzdžių tiesiai į malimo girnas, kur permaltos būdavo tvarkingai supakuojamos į „Klaipėdos servilatą“. Todėl kombinato darbininkai niekada nevogdavo pirmųjų pamainos dešrų.
8. Geltonosiose giros statinėse gyvena kirminai
Prie parduotuvės privažiavus geltonai statinei su užrašu „Gira“, prie jos tuoj pat nusidriekdavo eilės ištroškusių piliečių. Legenda byloja, kad vieną kartą vežant statinę ji užkliuvo už didelio akmens ir apvirto. Iš jos pasipylė gira, o kartu su ja - ir krūva baltų kirmėlių. Tokia legendą palaikydavo ir specifinis rūgštokas tarybinės giros skonis.
Variacija: Tarybiniais laikais vos ne prie kiekvienos didesnės parduotuvės stovėdavo gazuoto vandens automatai, vadinami „gazirovkėmis“. Juose būdavo daugkartinio naudojimo stiklinės (beje, neprirakintos ir nedingdavo). Legenda teigė, kad naktimis siautėdavo lytine liga sergantis juodaodis (tada juos vadindavo negrais ir tai nebuvo laikoma diskriminacija) ir tose stiklinėse skalaudavo savo pasididžiavimą. Manau, tas mitas atėjo iš Maskvos, nes Tarybų Lietuvoje juodaodį nebent per tarptautines krepšinio varžybas pamatyti galėjai.
9. Už „Kosmos“ pakeliuose esančius skaičius galėjai gauti dviratį
Pirmiausia reikia suprasti, kad dviratis buvo rimtas pirkinys. Niekas nežino, kodėl, bet geriausių tarybinių cigarečių „Kosmos“ pakelio pakuotėje, viršutinėje vidinėje dalyje būdavo kvadratinė atplaišėlė su skaičiumi. Pasak šio miesto mito, reikėjo surinkti tas atpaišėles su skaičiais nuo 1 iki 15 (galiu klysti, gal ir mažiau, gal ir daugiau) ir už tokią seriją galėdavai gauti dviratį. Aišku, kaip visada, kažkieno pusbrolis ar kitas tolimas giminaitis važinėdavo su tokiu laimėtu dviračiu, ir mes vaikai rankiodavome „Kosmos“ pakelius rinkdami išsvajotą seriją skaičiukų.
Variacija: Pirmaisiais antrosios nepriklausomybės metais ši legenda mutavo ir jau buvo teigiama, kad prizą galima gauti, jeigu surinksi kramtomųjų gumų popieriukų serijas, pavyzdžiui, „Turbo“ ar „Laser“.
10. Futbolininkas Pele jaunystėje užmušė savo brolį
Pele garsėjo savo nepaprastai stipriu kamuolio smūgiavimu. Tarybiniais laikais buvo populiari istorija, kad Pele su savo broliu treniravosi smūgiuoti kamuolį. Niekas iš aplinkinių niekaip negalėjo atlaikyti Pele mušamų baudinių. Tada jis paprašė savo brolio pabūti vartininku, o pats stojo mušti baudinio. Brolis smūgį atlaikė, tačiau kamuolys pataikė Pele broliui į krūtinę. Smūgis buvo toks stiprus, kad brolis mirė, o Pele ant brolio kapo paliko laikrodį, kurį gavo kaip pirmąjį prizą už puikų žaidimą.
Visas urbanistines tarybines legendas išvardins turbūt tik visažiniai interneto komentatoriai, bet jų buvo dar ne viena. Ir Gagarinas už Brežnevo įžeidimą beprotnamyje sedėjo, ir bobutės, pardavinėjusios čiulpinukus prie parduotuvių, juos dažydavo virindamos savo skarmalus, ir džiovintus uodus į deficitines prekes keisdavo. Tais laikais, kai mūsų smegenų nebombardavo interneto ir laisvos žiniasklaidos pseudoinformacijos perteklius, žmonių fantazija puikiai mus pralinksmindavo ir žavėjo.
