Vieną dieną savo istoriją pasakoja „gyvenimo prasmę atradęs“ veganas, kitą dieną – mitybos specialistė, trečią – kiek sveikesnis gydytojas, o ketvirtą – lakti nustojęs nušvitusiomis akimis alkoholikas. Aišku, buvęs alkoholikas. Visi jie žino, ką šneka, nes visą „sveikos gyvensenos“ gėrį jau išbandė ant savo ar kitų žmonių kailio. Kai kurie net spėja restoranus įsteigti: kad visi pasidžiaugtų šiuo laimės – sveikos gyvensenos, nektaru.
Tik štai mūsų kaimynystėje gyvenanti rami liesa močiutė, kasdien pėstute kulniuojanti į parduotuvę, pati nešanti šiukšles, vedžiojanti šuniuką ar anūkus, mūsų dėmesio neatkreipia. Na, gyvena sau ir gyvena. Nuobodybė. Arba, kaimynas: kaip kvailys, kiekvieną rytą bėgantis su savo vilkšuniu palakstyti, o visus savaitgalius praleidžiantis gamtoje: žiemą ant ledo, šiltuoju metų laiku – paupy. Žioplys. Nežino, kas yra gyvenimo džiaugsmas.
Nuobodūs sveikų žmonių gyvenimai
Ir dar daug daug paprastų, į akis nekrentančių žmonių nepatraukia mūsų dėmesio. Nes jų gyvenimai – nuobodūs, nespalvingi, be nuotykių... Ką jie gali papasakoti? Kas kita – mūsų šiuolaikiniai herojai! Štai, 22 metų amžiaus jaunuolis didžiuojasi, kad per savo audringą gyvenimą spėjo atsisakyti narkotikų, alkoholio, rūkalų, susitvarkyti svorį ir, atradęs dvasinę ramybę, suvokti gyvenimo prasmę bei sužinoti „tikrą“ maitinimosi ir šiaip laimės receptą. Iš karto matosi: gabus žmogus, darbštus. Per tokį trumpą laiką tiek suspėti? Janonis kažkoks. Puškinas...
O štai visą gyvenimą hamburgerius su kola rijęs pilietis, staiga, perskaitęs kokią nors graudinančią amerikonišką istoriją apie kviečių želmenų sulčių stebuklingą galią, staiga suvokia: tai ir yra tikrasis kelias! Sultys, tik sultys ir būtent žalios, šviežios! Ir pradeda gerti. Kolą keičia sultimis. Sukūsta, sulysta... Baisu! Bet, svarbiausia, atrasta gyvenimo tiesa, ir dabar galima garsiai visiems šaukti, kad tik žaliosios sultys yra visos žmonijos maistas ir tik jos, mielosios, išgelbės mus visus nuo vėžinių susirgimų, ligotų kraujagyslių, o jei rimčiau – padės ir laimę gyvenimo atrasti...
Arba, štai, patys moderniausi nutricionistai, kasdien einantys koja kojon su mokslu, mus vis gąsdina: „nevalgykit riebiai“... „nevartokite gyvulinės kilmės riebalų“... „maitinkitės 5 kartus per dieną ir kuo daugiau košių...“. Po velnių, kokios girdėtos „tiesos“, tiesa? Tiesiog įgrisusios. Ir, kas svarbiausia, mes jų klausomės jau kelintas dešimtmetis ir... vis daugiau ir sunkiau sergame, tunkame.
O kaip išgyveno mūsų protėviai?
Mano protas toks ribotas, kad aš niekaip negaliu suvokti: kaip gi išgyveno mūsų tėvai, seneliai, protėviai? Kaip jie, mūsų mylimieji, sugebėdavo kasdien po 5 kartus valgyti? Iš kur jie, brangieji, sugebėdavo gauti „sveikų“ riebalų? Įtariu, kad kaimai susiorganizuodavo ir siųsdavo kokį vežimą į Graikiją alyvuogių aliejaus parsivežti... O vitaminai? Kur mano prosenelis pirkdavo kivius, ananasus, marakujas ir apelsinus? Pala, gal tada kokie papildai buvo, ar polivitaminų rinkiniai? Pasirodo, buvo! Ropėse, morkose, kopūstuose. O riebaliukų – kiaulytėje, vištytėje, laukiniame žvėryje. Pupos, pupelės, žirniai... Grybai, miško uogos... Ruginė duonelė... Kiaušiniai, lašinukai, lydekos, karosiukai...
Pala, pala, bet juk tai tokie nemodernūs, „nuobodūs“ produktai! Pirmiausia: juose pilna „blogųjų riebalų“, antra – mažai vitaminų ir trečia – daug cholesterolio! Taip, daug cholesterolio. O štai dešimties centų monetoje – daug vario ir kitokių „taip organizmui reikalingų metalų“. Taigi praryk sviestu sutepęs, monetą ir organizmą variu aprūpinsi net kelis mėnesiu į priekį!
Kvailai skamba, tiesa? Kvailiau nebūna. Na, nebent, kai mums aiškina, kad „valgant kiaušinius, gyvulio smegenis ir kitokį riebų maistą mūsų organizme labai padidėja blogojo cholesterolio kiekis“. Mokslas seniai įrodė, kad cholesterolis su maistu nepasisavinamas, o jį gamina mūsų organizmas.
Kam visa tai naudinga
Na, nesvarbu. Svarbu, kad tokiu ar panašiais teiginiais žmonija įtikinėjama jau kelis dešimtmečius. Kodėl? Atsakymas, manyčiau, labai paprastas. Pasaulyje taip suklestėjo įvairių augalinių aliejų verslas, kad jį dabar sustabdžius, kažkas netektų milijardinių pelnų. Taip pat jei žmonės pradėtų normaliai maitintis, vartoti gyvulinius riebalus, prie kurių mūsų organizmai prisitaikė per, nesumeluosiu, milijonus metų, mums reikėtų atsisakyti ir daugumos vaistų: „nuo spaudimo“, „nuo cholesterolio“, netgi „nuo galvos“. Nes, normaliai besimaitinantis nesirgtų ir tokie simptomai jam nepasireikštų. Taigi „kirsdami“ per augalinių aliejų naudą, mes kertame per vieną didžiausių šių laikų civilizacijos aferų.
Ir dar kas baisu: augalinių aliejų nauda šventai įsitikinę ir dauguma gydytojų, dietologų, nutricionistų! Jie, rekomenduodami atsisakyti „sočiųjų“ riebalų, nemeluoja! Nes jie tuo tiki ir patys, jie sąžiningi ir prieš save ir prieš klientą!
Kitas „sveikuolių“ arkliukas, o jei tiksliau – nupušęs kuinas, tai „vaisių nauda“. Čia sunku ginčytis, kaip kvailam žmogui sunku įrodinėti, kad du plius du yra keturi. Na, užsispiria koks nors žmogelis, nepripažįsta, kad šis elementarus aritmetinis veiksmas teisingas, nors tu ką! Tas pats su vaisių „nauda“. Užtektų pasiskaityti elementarų žmogaus fiziologijos pradžiamokslį, kad suvoktum, jog bet koks saldus vaisius yra cukraus bomba. Nesvarbu, ar jame vyrauja gliukozė, ar fruktozė, ar sacharozė. Cukrus yra cukrus. Kuo daugiau jo naudojame, tuo labiau prie jo prisirišame, tuo didesnis insulino „bangavimas“ organizme, tuo didesnė rizika susirgti diabetu, nutukimu ir kitomis baisiomis ligomis.
Nesu mokslininkas, nei gydytojas, tačiau tikrai nereikia daug sugebėjimų, kad internete rastum pačios naujausios informacijos apie vaisių pertekliaus kenksmingumą žmogaus organizmui. Tačiau „šokdamas“ prieš vaisių naudą aš taip pat stoju skersai kelio visai vaisių auginimo ir prekybos industrijai. Šviežūs vaisiai, uogienės, džemai, džiovinti vaisiai... Kiekvienas šių produktų gamintojas mielu noru mane prifarširuotų šviežių obuolių ir iškeptų ant laužo. Ir aš, manau, būčiau visai skanus: nevartoju chemijos, vaistų, judu, valgau paprastus produktus.
Kas dar tokio mus taip skiria nuo mūsų protėvių? Tai nerealiai didelis miltinių patiekalų ir kepinių vartojimas ir, žinoma, alkoholio kiekis. Per metus išgeriame žmogaus, gyvenusio prieš 300 metų, dviejų gyvenimų normas. Be abejo, visa tai tas pats žudikas – cukrus. Kaip ir krakmolas. Bulvės, miltai...
Nueikite į svečius pas mažutę, liesą, bet tvirtą močiutę. Užsukite pas žioplą, su šunimis lakstantį, tačiau niekuomet nesergantį, kaimyną. Nuvažiuokite į kaimą, pas senolius. Pabendraukite, pasidomėkite, kaip jie gyvena, ką valgo, kuo užsiima. Kas juos visus sieja? Genai? Galbūt. Nors, kiek žinau, mano kaimynas su ilgaamžiu senoliu iš kaimo – nei broliai, nei pažįstami. Juokauju, žinoma. Ir, pasirodo, nei jie domisi naujausiais mokslo pasiekimais, nei dietomis... Paprasčiausiai jie gyvena pagal savo, žmogaus, prigimtį.
Geriausias patarėjas - jūsų organizmas
Visos taisyklės, visos tiesos mumyse. Ir jos kurtos ne „nušvitusio alkoholiko“ ar „praregėjusio dvidešimtmečio narkomano“, o mūsų evoliucijos, Gamtos, Dievo. Ir ši kūryba trūko tikrai ne tiek, kiek aš kurpiau šią savo keverzonę. Šimtus tūkstančių, milijonus metų mūsų organizmai, diena iš dienos buvo tobulinami, „šlifuojami“ ir taikomi prie aplinkos.
Taigi o jūs dar manote, kad visažiniai daktarai ir dietologai jums patars ką nors geriau, nei gali patarti jūsų pačių organizmas? Argi sunku atsisakyti idiotiškų patarimų, pavyzdžiui, „valgyti penkis kartus per dieną“ ir valgyti tik tada, kada jūs iš tikrųjų išalkote? Nesunku. Ar sunku vienu kartu pavalgyti tiek, kad pasisotintumėte ir organizmas nereikalautų „kažko“ dar? Jei valgote normalų, pilnavertį maistą – tai taip pat nesunku. Argi sunku suvokti, kad riebus maistas – geras maistas, nes jo daug nesuvalgysi, o organizmą aprūpinsi pilnaverte energija? Ar sunku atsisakyti saldumynų, alkoholio ir vaisių pertekliaus? Taip, čia kiek sunkiau.
Tačiau, kas nori būti sveikas ir laimingas – tai daryti privalo. Po kelių mėnesių abstinencijos (nuo alkoholio, cukraus) toks gyvenimas – grynas malonumas. Paprasti, neištaigingi, neegzotiški maisto produktai: sezoninės vietinės daržovės, miško uogos, vienas – kitas obuoliukas iš kaimo, paprasta, kad ir rieboka mėsytė, žuvis, kiaušiniai, pupos, pupelės, žirniai, grybai, riešutai, ruginė duonelė, tyras vanduo...
Ir, žinoma, judesys. Vaikščiojimas, fizinis darbas kasdien ir be išeiginių. Tokiam kurui ir tokiam judesiui pritaikyti mūsų organizmai. Tokią konstrukciją sugalvojo pati Gamta. Per milijonus metų. Norite ką nors keisti?
