Centrinio šildymo įmonės, atrodo, tobulai įvaldę atsikalbinėjimų bei pateisinamų priežasčių suradimo meną – kaip tie dvejetukininkai, kurių būdavo kiekvienoje vidurinės mokyklos klasėje. Jų pateikiami argumentai primena laikus, kai Lietuvoje buvo vienas, vėliau du, mobiliojo ryšio operatorius. Cento tikslumu nepasakysiu, bet minutės kaina „Omnitel“ tinkle kokiais 1995-1996 metais kainavo netoli trijų litų, o bendrovės atstovai giedodavo tą pačią monopolistų dainelę – kainų sumažinti neįmanoma, juk tas kainuoja, anas kainuoja, o mes vargšai beveik nieko neuždirbam. Bet tik atsirado konkurencija su „Tele2“ ir prasidėjo kainų mažėjimo pasiutpolkė bei pasirodė, kad ir „tą“ ir „aną“ galima gerokai mažesnėmis lėšomis realizuoti.
Na, bet grįžtame prie šildymo stebuklų.
Stebuklas 1: Centrinis šildymas brangesnis už autonominį
Paradoksas yra akivaizdus ir tikrai daugeliui Lietuvos gyventojų žinomas. Jeigu Jonas ir Petras gyvena tame pačiame name ir Jonas šildosi autonomiškai dujomis ar elektra, o Petras priklausomas nuo centrinio šildymo, tai kodėl autonomiškai besišildantis Jonas moka žymiai mažiau nei Jonas. Protingi dėdės sako, kad elektra ar dujomis šildytis individualiai gerokai brangiau ir aš tikiu, kad tai yra tiesa, bet kodėl tai neatsispindi šildymo sąskaitose? Centrinis šildymas, kuriame pramoniniu būdu gaminama šiluma, turėtų būti gerokai pigesnė alternatyva autonominiam šildymui. Sveikas protas sakytų, kad autonominis šildymas turėtų būti rengiamas tik ten, kur fiziškai nėra galimybės naudoti centrinio šildymo, nes centralizuota šilumos gamybos kaštai yra mažesni.
Stebuklas 2: Atsijungti negalima, nes šildysiesi nuo kaimynų
Dar vienas auksinis „centristų“ argumentas, kodėl neleidžiama atsijungti, tai argumentas, kad šildysiesi nuo kaimynų. Neva, vos tik atsijungęs nuo centrinio šildymo ir įsirengęs savo autonominį jį užsuksi, o pats prie kaimyno sienos prilipęs siurbsi į tave per sieną plūstančią centralizuotą kaimyno šilumą, nes pas kaimyną bute tos šilumos net koks +18.
Faktas 1: Kaimynų šildymo korta metama net gyvenant standartinio devynaukščio 4 kambarių bute, kuris su kaimynais bendrai turi tik grindis ir pusę vieno kambario sienos.
Faktas 2: Tyrimo metu sausio mėnesį teko aplankyti devynis atsijungusius nuo centrinio šildymo butus skirtinguose daugiabučiuose (keturis – Kaune, penkis – Vilniuje). Visuose juose kambariuose temperatūra buvo didesnė nei pas aplinkinius kaimynus (pamatavom, nepatingėjom), kurie gavo šilumą iš centrinio šildymo sistemos. Cituoju „Lietuvos energiją“: „Šiluma įtekės į butą iš kaimyninių patalpų, jeigu kaimyninėse patalpose temperatūra bus nors kiek aukštesnė nei bute.“ Tai šiuo atveju, taip išeina, kad visi atsijungę butai šildė „centralizuotus“ kaimynus, o ne atvirkščiai. Na, tiesa, gal ne visi – trys aplankyti „autonominiai“ butai, buvo įsirengę vidinę sienų izoliaciją. Čia galima būtų šilumininkus ir paspausti pagal tą patį straipsniuką – jie per sienas vagia šilumą iš autonomininkų.
Apskritai, tokia logika vadovaujantis negalima statyti daugiabučių su autonominiu reguliuojamu šildymu, nes tada bus neteisybė, mat šilumos mėgėjai šildys šaltesnius kaimynus. Ir kaip tie „autonomininkai“ vieni kitiems sau gerklių neperkanda, kai pas juos namuose tokia neteisybė.
Stebuklas 3: Renovacija
Renovacija tapo tarsi kažkoks abrakadabra ar panacėja nuo aukštų šildymo kainų. Tačiau už tos pačios renovacijos kyšo šilumininkų ausys. Žmogus galvoja, kad va renovuos namą, tada galėsiu reguliuoti šilumą ir mokėsiu už tai, ką sunaudoju. Nė velnio. Ir po renovacijos šilumos kaina priklausys nuo bendro namo sunaudojimo šilumos kiekio. Aišku, yra visokios skaičiavimo metodikos įtraukiančios individualiai sunaudotą šilumą į galutinę kainą, tačiau apskritai vis tiek skirtumas tarp šilumos skaitiklio rodmenų namo įvade ir ir visų butų individualių skaitiklių rodmenų sumos bus išdalinta „pagal plotą“. Taigi čia vėl atsiranda erdvės įvairiai manipuliuoti. Nesvarbu, kad Jūs taupot, butą penkiais sluoksniais apsišiltinot, langus storesnius už sienas susidėjot. Jums vis tiek teks sumokėti už bendrai namo sunaudotą šilumą, o kai pasirodys, kad namas be galo daug sunaudoja, vėl prasidės – „kažkas vagia… nesubalansuota …. renovacijos brokas“.
Iš tikrųjų renovacija tai nepaprastai gudrus projektas, leisiantis nušauti kelis zuikius vienu šūviu. Taip bus išsaugota gyventojų priklausomybė nuo centrinio šildymo sistemų, o tai reikš, kad nors gal kainos ir pradžioje sumažės, tačiau po truputį monopolistai pelnus susigrąžins (ir kas nesusigrąžintų, kai tokios jų verslo sąlygos). Kitas dalykas, tai kad prasisuks statybininkams graži apyvarta. Nors juk tereiktų leisti laisvai pasirinkti norimą šildymo būdą ir kiekvienas butas taip apsišiltintų savarankiškai, kad, neduok Dieve, nei lašelis šilumos kaimynui nenutekėtų – juk lietuviais esame.
Stebuklas 4: Kolektyvinė apskaita, individualios sąskaitos
Stebuklas, nes sąskaitas mokėti turime individualiai, o šiluma apskaitoma kolektyviai. Na, jei pas jus bute tik +14, tai sąskaitoje tai neatsispindės, o šilumininkas tik tėviškai palinguos galva ir pasakys, kad kiauras namas, kad šilumos sistema nesubalansuota, kad kažkas vagia, krizė, kubilius ir dar šimtus priežasčių. Bet tokiu atveju ir sąskaitą siųskit namui, ir man prasiskolinus visą namą anstoliams priduokit. O jei jau mokestinė prievolė individuali, tai ir apskaita individuali turėtų būti, nes dabar kaip prabangus švediškas stalas gaunasi – gali tik arbatos išgerti vis tiek mokėti turi lyg būtum valgęs baltuosius trumus su juodaisiais ikrais. Jokios renovacijos nepadarys tokio efekto kaip tiesinė koreliacija tarp individualaus šilumos suvartojimo ir sąskaitos dydžio. Juk vargu, ar pirktume 10 kartų brangesnes elektrą taupančias lemputes, jei elektros apskaita būtų bendra visam namui.
Gerai problemą iliustruoja spaudoje aprašytas vilniečio Vytauto Kinderio eksperimentas, kuriame jis reguliavo ir matavo suvartojamą šilumą savo bute. Po mėnesio jis gavo sąskaitą 9 kartus didesniam suvartotam šilumos kiekiui nei faktiškai buvo suvartojęs.
Beje, taip ir turi būti, nes: Lietuvos energetikos konsultantų asociacijos prezidento Dr. Valdo Lukoševičiaus straipsnis „Apie „klastingųjų“ šilumos tiekėjų „nesąžiningas“ sąskaitas“ (tikrai verta paskaityti – demagogijos šedevras) mums naivuoliams paaiškina, kad: „1. Ar palaikant atskirame bute žemesnę temperatūrą negu kaimyninėse patalpose nėra pasinaudojama kitų butų šilumine energija, kuri šiuo atveju neapskaitoma (taip galima gauti ir 100 proc. sutaupymą)?
2. Kai vienas atskiras butas pradeda reguliuoti šildymą ir sumažina vandens paėmimą į radiatorius tai natūraliai padidėja srautas į kitus butus. Kadangi jie neturi reguliatorių tampa labiau šildomi ir bendras energijos suvartojimas juose padidėja, o tai vis tiek įskaičiuojama į pastato šildymo sąnaudas;
3. Jeigu reguliuojasi tik vienas atskiras butas ir jis „nenuima“ projektinio šilumos kiekio, tai logiška, kad kiek aukštesnės temperatūros vanduo patenka į sekančių butų radiatorius. Kadangi šie neturi automatinio reguliavimo juose padidėja šilumos suvartojimas;
4. Bet kuriuo atveju, prie bute sunaudoto šilumos kiekio reikia dar pridėti laiptinėse, rūsiuose ir kitose pagalbinėse patalpose suvartotą energijos kiekį, šildymo sistemos papildymo ir kitas sąnaudas;
5. Vieno iš 60 butų sutaupytas energijos kiekis bendrame pastato balanse yra nereikšmingas ir todėl išdalijus visą pastate sunaudotą šilumos kiekį vartotojams ekonominio efekto nesijaučia.“
Be komentarų...
Stebuklų stebuklas: kompensacijos
Vis dėlto geriausias šilumininkų fokusas yra kompensacijos. Joms panagrinėti reikėtų atskiro straipsnio, bet kelis pagrindinius šio fenomeno komponentus galime panagrinėti.
1) Valstybė moka pinigus iš biudžeto privačiai bendrovei vietoj to, kad skirtų tuos pinigus prioritetinėms valstybės reikmėms. Tai yra valstybė tiesiogiai remia privačias bendroves. Įdomiausia, kad jei privačios bendrovės klientas (gyventojas) nenori pirkti jos produkto (šilumos), nes jis nėra kokybiškas ar per brangus, jis to padaryti negali. Toks dono Korleonės verslo modelis, kaip yra pasiūlymas nuo kurio negali atsisakyti. O jei jo pajamos yra per mažos pirkti, kad ir nepageidaujamam produktui, tai valstybė padengia didesnę kainos dalį. Rojus, o ne kapitalizmas.
2) Kompensacijos yra gerai ir valdžiai, ir šilumininkams. Valdžiai tai leidžia parodyti, kad neva jinai rūpinasi mažesnes pajamas turinčiais gyventojais bei kartu jiems sudaro įspūdį, kad be valdžios pagalbos jie neišgyventų, taigi geriau jau, nununu, būkite klusnūs. Šilumininkams, savo ruožtu, kompensacijos ir leidžia taip ilgai išlaikyti monopoliją ir stagnaciją. Jos tarsi leidžia laviruoti ties riba, kur žmogus pyksta dėl mokesčių, nepatenkintas, bet dar gali egzistuoti. Panaikinus kompensacijas susidarytų kritinė nemokių klientų armija, kuri kaip cunamis nuneštų visą centrinio šildymo sistemą. Sprendimas
Sprendimas yra elementarus ir paprastas. Šilumininkai apeliuodami į dujų kainas, brangstančius išteklius sėkmingai nukreipia visų dėmesį nuo pagrindinės problemos – galimybės rinktis. Šilumos kaina labai greitai sumažėtų įpareigojus ne gyventojus, o šilumininkus įdiegti visuose objektuose galimybę leidžiančią individualiai atsijungti nuo centrinio šildymo sistemos ir pasirinkti kitą pageidaujamą šildymą. Tai yra paversti gyventoją perkantį šildymo paslaugas normaliu laisvos rinkos dalyviu. Tai būtų gerokai efektyviau nei pseudoindividualūs centrinio šildymo reguliavimai ir kiti akių dūmimai. Keliasdešimt tūkstančių atsijungusių vartotojų atpigintų šilumą žymiai labiau nei atrastas dujų telkinys po visa Lietuvos teritorija. Esu tikra, kad tada įvyktų Didysis Stebuklas. Centriniai šilumos tinklai pradėtų gerbti savo klientą. Ir nesakykit, juk smagu būtų gauti skrajutę su akcija – „Pradėkite naudotis centriniu šildymu ir metus laiko mokėkite tik pusę kainos“ arba „Atsivesk kaimyną į centrinio šildymo sistemą ir tris mėnesius nemokėk už šilumą“. Na, o tada aš jau pagalvosiu...
