Prireikė mano draugui į tualetą. Aišku, draugas norėjo patekti į tualetą, skirtą neįgaliems žmonėms. O ten ant durų kabo toks piešinukas – neįgaliojo vežimėlyje sėdintis žmogus. Šalia durų įrengtas skambutis. Pradžioje ne taip lengva buvo suprasti - kodėl, nes šiaip skambučių mygtukai dažniausia įrengiami, kad galėtum duoti ženklą esančiam viduje – neva tu stovi už durų ir prašaisi įleidžiamas. Na, tualeto durys – toks dalykas, kur laiko tėkmė labai skiriasi tam, kuris stovi šiapus durų, nuo to, kuris yra viduje.
Tiesa, šiuo atveju viduje nieko nebuvo, o įleisti į pro išganingąsias duris turėjo apsaugos darbuotojai. Pastarieji kažkokiu nuotoliniu būdu nutarė, kad laukiantis žmogus sveikas, ir nesiėmė jokių veiksmų. Pastovėjus keletą minučių nubėgau išsiaiškinti, kodėl mano draugo neįleidžia į neįgaliųjų tualetą. Klaidokame prekybos centre ne taip greitai pavyko surasti apsaugininką. Radijo ryšiu susisiekęs su kolegomis jis man paaiškino, kad į tą patalpą galima patekti tik motinoms su vaikais ir tiems, kurie atvyks neįgaliųjų vežimėliu. Tokios taisyklės.
„Nesupratau, – sakau. – Iš kur jūs tas taisykles ištraukėte?“
„Prekybos centro administracija tai sugalvojo“, – atsakė man.
Paprašiau, kad man parodytų tas taisykles. (Nepamirškime, kad tuo metu mano draugas dar vis buvo šiapus tualeto durų, kur laikas praktiškai sustojęs). Apsaugininkas gana ramiai atsakė, kad taisykles galėsiu pamatyti pirmadienį (priminsiu – buvo šeštadienis). Va taip. Suprask – pirmadienį ir galėsi atlikti gamtinius reikalus.
Paprašiau, kad apsaugos darbuotojas pasakytų savo pavardę, nes jau pradėjau jausti, kad pačiam tuojau prireiks į tualetą. Po tokio prašymo kažkur trumpam pasišalinęs apsaugininkas savo kolegai per radijo stotelę pasakė, kad duris jis atidarysiąs, bet jeigu paaiškėtų, kad mano draugas koją vis tik turi, tai man blogai baigsis. Nebeturėjau nei noro, nei laiko aiškintis, kas ką ir kaip supranta apie neįgalumą. Turėjau skubėti pas draugą ir pranešti jam, kad išganingosios durys bus atidarytos mums dar kartą paspaudus skambučio mygtuką.
Nebepasakosiu, kokių nepatogumų patyrė mano draugas vis tik nuėjęs į sveikiems žmonėms skirtas patalpas, kadangi laikas buvo ne jo pusėje. „Tiek to, – nustebino jo nuolankumas. – Tiek to, eime. Palikime juos ramybėj. Aš juk krikščionis. Turiu susitaikyti.“
Priėmiau tai kaip tiesą ir iškeliavau su juo apžiūrėti kitų Europos vietų. Kažkaip visa ši istorija man susisiejo su Viešpaties pasakymu: „Aš stoviu už durų ir beldžiu...“ Pamaniau, jeigu paprastam žmogui taip sunku patekti pro tualeto duris, tai aš įsivaizduoju, kaip sunku bus patekti mūsų Išganytojui pro tvirtai užrakintas žmonių širdies duris, kurios turėtų būti visada atviros artimo meilei ir atjautai.
***
Prekybos centro „Saulės miestas“ administratorė Daiva Mataitytė:
„Mūsų vidaus tvarkos taisyklės iš tiesų numato, kad į neįgaliųjų tualetą gali patekti tik žmonės vežimėlyje arba mamos su mažais vaikais. Tokios taisyklės įvestos, mat pasitaiko įvairių chuliganiškų incidentų. O šiuo atveju apsaugos darbuotojai negalėjo įtarti, kad žmogus buvo neįgalus, nes jis buvo su kojos protezu. Svarstysime, kaip elgtis, kad tokių incidentų nepasitaikytų ateityje. O kol kas atsiprašome savo klientų. Šis nesusipratimas atsitiko tikrai ne piktybiškai.“
