Pradedant nuo pradžių, reikėtų sugrįžti į vaikystę. Tai supratau po terapijų Valgymų sutrikimų centre, kuriose gilindavomės į jausmus ir bandydavom suprasti, kas mus slegia, kodėl mes elgiamės taip, o ne kitaip, ir panašiai. Tada ir suvokiau, kad esmė glūdi ne kur kitur, o manyje. Supratau, kad manyje tūno mažas vaikas, kuris nenori užaugti.
Gerai pagalvojus, neturėjau gražios vaikystės. Namuose nuolat vykdavo barniai. Didžiąją dalį mano vaikystės mama sirgo depresija, todėl būdavo liūdna, pikta, nenorėdavo su mumis (manim ir broliu) bendrauti. O tėtis apskritai ne šeimos žmogus, toks jausmas, kad mes jam mažai terūpėjom.
Kadangi tėvai pykosi, mes labai dažnai kraustėmės iš vienos vietos į kitą. Gyvenom ne itin pasiturinčiai, todėl tekdavo išgirsti patyčių dėl aprangos, kas mane labai skaudindavo. Maža to, vaikai tyčiodavosi iš mano atlėpusių ausyčių. Tokia ir buvo mano vaikystė... Manau, nelengva ir daug džiaugsmo nekelianti.
Bet iš kur anoreksija? Visada buvau mažytė, smulkutė ir miela mergaitė. Net nežinau, kodėl visa tai prasidėjo. Na, bet visko pradžia tikriausiai buvo paauglystė. Pradėjus bręsti, kaip ir turėtų būti, truputį papilnėjau, išryškėjo klubai ir kitos moteriškos detalės. Tai man labai nepatiko, nepriėmiau savęs tokios. Maža to, mano aplinkoje buvo draugių, kurios laikėsi dietų. Jau nuo 12 metų ėmiau domėtis dietomis, alinti save, stengdamasi valgyti kuo mažiau ar išvis nevalgyti, sportuodavau... ir užsiiminėdavau begale kitų kvailų dalykų, kurie lydi mane visą gyvenimą.
Dietos, sportas, badavimas – visa tai tik tam, kad numesčiau svorio. Esu normalaus sudėjimo, daug kas sako, kad liekna, kad mano graži figūra, bet man tai nė motais. Juk aš taip nemanau... Negaliu savęs priimti tokios, kokia esu. Noriu būti liekna, labai liekna.
Mane apėmęs toks jausmas, kad jei būsiu kuo lieknesnė, kuo mažesnė, mane visi labiau mylės, manęs labiau gailės, atkreips dėmesį... Bet iš tiesų tai - vaiko mintys, kuris neduoda man užaugti. Man jau 20 metų, bet, pasirodo, aš vis dar noriu būti vaiku, kuriuo visi rūpinasi ir beatodairiškai myli. Prie to prisideda ir tėvai, kurie nenori suprasti, kad aš jau užaugau. Jie labai nenorėjo paleisti manęs iš namų, kai važiavau mokytis, nuolatos kartoja, kad aš jų mažoji coliukė ar pagrandukas.
Nežinau kaip, kokiu būdu galiu priversti savo mažą mergaitę užaugti, bet manau, kad jau pats laikas jai pasitraukti iš mano gyvenimo ir leisti man būti savimi. Būti tuo, kuo esu.
Daugiau apie valgymo sutrikimus - valgymosutrikimai.com
