Priešais skamba būgnai. Plevėsuoja vėliavos. Keistos vėliavos. Nematytos. Jų centre įkomponuotas simbolis. Raudonas simbolis. Primenantis uždraustąjį ženklą. Bet jie nesureikšmina jo. Eina. Juos nubloškia į minios vidurį. Jiems mažai vietos. Sunku kvėpuoti. Bet jie eina. Nieko negalvoja.
Žmonės persimainė. Juodi gobtuvai ant galvų. Veidai pridengti šalikais. Ant rankų balti raiščiai. Bet jie visdar eina kartu su jais. Nieko nemąstydami. Viduje priešindamiesi. Išore paklusnūs. Eisenos priekyje šauksmai. Raginimai dainuoti. Visi paklūsta. Dainuoja. Tautinės dainos. Visų žinomos. Tik jie nedainuoja. Jie tyli. Mąsto. Nesupranta ką tai reiškia.
Minia įkaista. Dainuoja visu balsu. Jiems darosi baugu. Jie sutrinka. Norėtų ištrūkti iš tos minios. Bijo, bet eina toliau. Dainos prityla. Prasideda skandavimas. Įnirtingas skandavimas. Jie tyli. Nesipriešina. Jie paklusnūs. Ir tada jie supranta. Staiga sustoja. Nejuda. Minia slenka pro juos. Juos išmuša šaltas prakaitas. Jie pačiame viduryje. Jie stovi nuleidę galvas. Laukia. Visi žygiuoja. Karingi, užsivedę ir negailestingi. Skanduoja.
Po akimirksnio jie jau vieni. Lėtai pakelia galvas. Minia jau nutolo. Jie pažiūri vieni kitiems į akis. Jie – užsieniečiai Lietuvoje. Jie sumišę. Negali patikėti. Jie Europoje. Laisvės ir tolerancijos žemyne. Europos sąjungoje. Bet jie girdėjo. Suprato. Ir to jiems pakako.
Du išgirsti žodžiai pakeitė požiūrį į Lietuvą. Tie žodžiai - „Lietuva lietuviams“. Tik du žodžiai ir lietuviai kitų tautų akyse gali gauti provincialių rasistų ir apskritai vulgarios tautos etiketę. Ką intelektualai kūrė dešimtmečiais, keli netinkami žodžiai gali sugriauti akimirksniu. Lietuviai, nepraraskime sveiko proto ir suvokime ką darome.
