- Выпить хочеш?
- Нет.
- А питъ будиш?
- Буду.
Taip ir aš, lošti nenorėjau, bet be lošimo gyventi taip pat negalėjau. Supratau, kaip griūna mano gyvenimas, supratau, kad degraduoju, ypač šnekant apie tai, kas vadinama moralinėmis ar dvasinėmis vertybėmis, bet pripažinti, kad esu priklausomas nuo lošimo, – negalėjau.
„Prisipažinome, kad esame bejėgiai prieš lošimą ir kad mūsų gyvenimas tapo nevaldomas“, - sako pirmasis „Anoniminių lošėjų“ programos žingsnis.
Prisipažinti - tai būti nugalėtu, tai atsiklaupti ant kelių, tai tapti niekuo. Prisipažinti - tai atsigręžti, tai keisti, pradėti keisti požiūrį į kitus ir į save. Manau, nesuklysiu sakydamas, kad lošimo periodu į kitus žmones žiūrėdavau vien tik kaip į priemones, kaip į daiktus, netgi kaip į įrankius, iš kurių, jeigu pasiseks, galima išgauti naudos.
„Daiktiškai“ žiūrėdamas kitus, žinoma, pats buvau tokiu pat daiktu, tokiu pat įrankiu, nešančiu lošimo vietų turėtojams naudą, tiesa, vargu ar būčiau tai pripažinęs. Na, o jeigu daiktas, jeigu jau prekė, tai tuomet norisi būti kuo patrauklesniu. Lošdamas galvodavau, kad kiti apie mane galvoja, koks aš „kietas“, vaidindavau, kaip man nusispjauti į pinigus, kaip man tas pat: išlošiu ar pralošiu. (Tam tikra prasme, tai buvo tiesa, nes, kaip minėjau, išloštus pinigus pralošdavau.)
Per vakarą galėdavau pralošti sumą, už kurią galima būtų pragyventi pusmetį ar net metus, paskui vaidinti mane matantiems aplinkiniams spektaklį „kaip man nesvarbu“, tuo tarpu neturėti kišenėje nei cento, neturėti cigarečių ir rinkti gatvėje nuorūkas, žinoma, taip, kad niekas nematytų.
Prisimenu, kelis kartus esu „atviravęs“ su mama: pasakojau „kas yra iš tiesų“, prisipažinau, kad lošiu, kad man sunku, verkiau pats ir graudinau ją. Bet net ir tuomet, mama, brangiausias žmogus, buvo priemonė, mano ašaros, mano „atvirumas“ buvo priemonė.
Aš puikiai žinojau, kad „atvirumu“ galima meluoti. Sakote, savęs neapgausi? Netiesa. Jeigu, cituodamas Albert'ą Camus, galiu sutikti, kad „žmogus visuomet yra savo tiesų auka“, tai lygiai taip pat – žmogus visuomet yra savo melagysčių auka – labai dažnais atvejais, pats tikėdavau tuo, ką meluoju. Kartą, pamenu, melavau, jog sergu AIDS, melavau, žinojau, kad meluoju, tuo pačiu verkiau, gailėjausi savęs ir savo ligos. Mano melagystės tapdavo mano tiesomis, ir nors žinodavau, kad tai apgaulė, buvau to melo–tiesos auka.
Buvau pasimetęs, pasiklydęs, nežinojau, kas aš ir koks aš esu, tuo pačiu, būti tokiu, kokiu savęs nepažinojau, nenorėjau, norėjau būti kuo nors kitu: sėkmingu verslininku ar žmogumi, išlošusiu aukso puodą, bet tokiu žmogumi, kokiu norėjau, nebuvau. Šis beviltiškas negalėjimas savimi atsikratyti, buvo kančia. „Liga mirčiai“ taikliau nepavadinsi, nes vienintelis gyvenimo tikslas ir siekis – siekis lošti, tai yra – nusidėti (tik lošdamas, viena vertus, bent iš dalies būdavau tuo, kuo noriu būti – tai yra nudėdavau (nudėti kaip šunį) save kaip save ir būdavau kažkuo kitu, kita vertus, nusidėdavau (nudėti, pamesti, padėti ne į vietą), šalinausi gyvenimo.
Priklausomas nuo lošimo žmogus iš principo nesiskiria nuo alkoholiko, geriančio tiek, kad užsimirštų, prarastų „plionkę“.) Manau, būtent dėl šių priežasčių: požiūrio į save kaip į daiktą, kaip į prekę, kuri turi būti kuo patrauklesnė rinkoje; beviltiškos nevilties; pasimetimo savyje, susiskaldymo taip ilgai negalėjau prisipažinti to akivaizdaus fakto, kad esu bejėgis prieš lošimą, o nepripažinęs negalėjau nieko iš esmės keisti.
Prisipažinti esant priklausomu, iš vienos pusės, pasiduoti, kapituliuoti prieš tai, kad yra prarastas saiko kontrolės taškas, kitais žodžiais, atsisėdus lošti, niekuomet neišeis pasakyti sau: „stok, gana“. Iš kitos pusės, tai nepasiduoti vilčiai, iliuzijai, kad „šįkart man išeis susitvarkyti, šįkart truputį palošiu, kažkiek išlošiu, atsistosiu ir išeisiu su pelnu“.
Tai savotiška įtampa, savotiška vidinė kova. Susitaikymas esant priklausomu nuo lošimo, kartu, yra ir nesusitaikymas. Nors ir nelošiu trejus metus, vis vien vadinu save Priklausomu, maža to, kad vadinu, įsisąmoninau, kad jeigu sustosiu, užsimiršiu, yra tikra grėsmė atsidurti tame purve, kuriame jau buvau.
Prisipažįstu, kad esu bevalis atsispirti lošimui, būtent tas prisipažinimas suteikia valios atsispirti lošimui, bet jei tik stabtelsiu, jeigu tik patikėsiu, jog turiu valios atsispirti, – iškart iškyla grėsmė išbandyti tą valios stiprybę. Išlikti neužlošus tai nesivilti, kad galiu išlošti (būtent šios vilties vedami žmonės eina lošti), kartu, aiškiai suvokti save, kaip bet kuriuo metu galintį (turintį tam visas laisves), bet atsisakantį eiti lošti žmogų.
Aš neišsižadu lošimo, sakydamas sau „niekada gyvenime nebelošiu“, nes taip jau elgdavausi lošdamas, sakydavau „dabar, vieną kartą nueisiu, palošiu, paskui išsižadėsiu lošimo ir nebelošiu niekada“ taip apgaudavau save, visuomet būdavo tas „dar kartas“ ir nebūdavo to „niekada“. Kur kas paprasčiau kas dieną, kaskart sakyti sau: „Šiandien, dabar neisiu lošti, o kaip bus rytoj, nežinau“. Kita vertus, išsižadėti lošimo, sakyti „niekada nelošiu“ tai suvaržyti savo laisves, tai turėti gyvenimo tikslą – niekuomet nelošti.
Kiek girdėjau, vienas iš Budizmo pagrindų būti dėmesingu tam, ką darai, A. Camus šneka apie sąmoningumą, man svarbu būti blaiviu. Manau, tai vienas ir tas pat. Būti blaiviu, tai visų pirma, negyventi iliuzijose, galima sakyti, nesivilti, kad ir kaip bebūtų sunku, gyventi nepasiduodant, gyventi nepergyvenant (peršokti per griovį) į priekį, kai „viskas bus gerai“. Būti blaiviu – gyventi kiek įmanoma labiau „čia ir dabar“. Būti blaiviu – gyventi nenusidedant. Principas „šiandien, dabar nelošiu“ galioja ir „šiandien, dabar gyvenu, kas bus ryt, nežinau – ateitis parodys“. Atsisakymas viltis ateitimi, pašalina ir ateities baimę.
Antrame filme „Matrica“ Morfijus kreipiasi į požeminio miesto gyventojus tokia mintimi: „Nors mums gresia didelis pavojus, mašinų armija artėja prie miesto sienų, bet aš ramus stoviu prieš jus. Mane palaiko tikėjimas, bet tikėjimas ne tuo, kad viskas bus gerai, o tuo, kad mes jau šimtą metų kariaujam ir vis dar nenugalėti.“ Kažką panašaus galėčiau pasakyti ir apie savo tikėjimą, gyvenu ramus ne todėl, kad turiu viltį, jog ateityje „viskas bus gerai“, o todėl, kad atsigręžęs į praeitį matau, kad viskas buvo „gerai“, mane padarė tvirtesnį tai, kas manęs nesugniuždė.
