Norėčiau, jog pamažu pradėtume nebijoti keistis, žengti skaidresnės švietimo sistemos, o svarbiausia – skaidresnio, atviresnio gyvenimo link. Nebesu tokia naivi, kokia buvau vos įstojusi į universitetą, ir žinau, kad tokie pokyčiai yra labai sudėtingi ir skaudūs. Bet tikiu, kad galime pabandyti. Net jei tai vyktų labai lėtai. Net jei tam niekada nebus galo.
Per visus tuos metus, kuriuos praleidau universitete, mačiau daug. Ne kartą teko ne tik aiškinti, kam reikalingi mano srities specialistai (juk filologija – ne specialybė!), ne tik kovoti už savo universiteto garbę, bet ir šalia dėstytojų bei kitų studentų nuoširdaus atsidavimo regėti daugybę biurokratinio, ateinančio „iš aukščiau“ ir – kas blogiausia – kai kurių studentų skatinamo purvo, apgavysčių, nesąžiningumo.
Pasakysiu nuoširdžiai: mėgstu mokytis, mėgstu tai, ką studijuoju, ir manau, kad ateityje savo darbu galiu duoti naudos šaliai, kurioje gimiau ir užaugau. Jaučiuosi skolinga nuostabiems žmonėms, sutiktiems mokykloje, universitete ir apskritai gyvenime, formavusiems mane tokią, kokia esu šiandien. Todėl nesąžiningumas, su kuriuo vis dar susiduriu, drasko širdį.
Vis dėlto niekada nemaniau, kad galime nueiti taip toli. Šį rytą, vartydama darbo skelbimus internete, radau tokį, kuriuo ieškomas rašto darbų specialistas (publikuojamas cvbankas.lt puslapyje). Darbo aprašymas skelbia: „Rašto darbų specialisto pagrindinė pareiga yra parengti mokslinį darbą pagal pateiktus kliento reikalavimus. Tokie darbai gali būti magistro, bakalauro baigiamieji darbai, kursiniai, analizės ar referatai. Darbuotojo pareiga yra užtikrinti, kad klientas gautų autentišką, originalų, pagal planą parengtą rašto darbą. Kandidatas privalo mokėti analizuoti tiek antrinius, tiek pirminius duomenis, mokėti interpretuoti, lyginti ir apdoroti duomenis su statistikos programomis.“
Labai labai tikiuosi, kad tai yra pokštas. Liūdnas, visiškai nejuokingas pokštas. „[...] užtikrinti, kad klientas gautų autentišką, originalų, pagal planą parengtą rašto darbą. Kandidatas privalo mokėti analizuoti tiek antrinius, tiek pirminius duomenis, mokėti interpretuoti, lyginti ir apdoroti duomenis [...]“.
Ar ne to reikalaujama ir stengiamasi išmokyti universitetuose? Mano originalus ir autentiškas darbas ne tik leido apsiginti užtarnautą diplomą, bet ir kainavo begalę nervų, ilgų dienų rašant ir bemiegių naktų, bandant suvaldyti niekaip nerimstančias mintis galvoje. Tų metų gegužės ir birželio mėnesių beveik neprisimenu, nes dienas suvienodino nuolatinis jaudulys dėl to, ką dariau ir kas bus po to. Kas bus, kai apsiginsiu ir atsiimsiu diplomą – rasiu darbą?
Įstosiu į antros pakopos studijas? Kiek žmonių tuo metu jaudinosi ir gyveno taip, kaip ir aš? O kiek yra tokių, kuriems darbas kainavo ne nervus ar jaudulį, o kelis ar keliolika šimtų, o gal tūkstančių litų? Kiek dabar kainuoja baigiamasis darbas?
Geri filologai rašo gerai, tam tikriausiai neprieštarausit. Nežinau, ar esu labai gera, bet pasiūlymo parašyti universitetinį darbą buvau sulaukusi. Ir vėl būsiu nuoširdi: atsisakyti buvo sunku, nes man, kaip ir mums visiems, daugelis dalykų gyvenime kainuoja pinigus, kuriuos reikia uždirbti. Bet atsisakiau, dėl to iki šiol kainos ir nežinau. Užtat ją gerai žino visai nauja, šių metų sausio 21 dieną (taip skelbia imoniugidas.lt) susikūrusi, įmonė MB „ProWritings“.
Skelbime nurodoma, kad rašto darbų specialisto laukia 1800 litų užmokestis. Tai daugiau negu minimalus atlyginimas, vargu ar nors vienas sąžiningai dirbantis filologas tokius pinigus lengvai užsidirba. Abejoju ir dėl to, ar didžioji dauguma ne filologų juos taip lengvai užsidirba.
Dabar galėtumėm leistis į diskusijas, kodėl taip yra, o priežasčių tikriausiai rastumėm begalę. Šiuo savo laišku siekiu pasakyti tik viena – tai, kokioje padėtyje esame, sukūrėme mes patys. Kiekvienas iš mūsų. Net jei niekada nesame rašę mokslinio darbo kitam žmogui ar nusirašinėję, galbūt esame užmerkę akis ir įtikinę save pačius, kad tai neegzistuoja.
Prie šiandieninės švietimo sistemos ir darbo rinkos padėties prisidedame net tada, kai paskatiname ar priverčiame savo sūnų, dukrą, brolį ar seserį studijuoti tai, kas jam nepatinka, bet „apsimoka“.
Pavyzdžiui, apsimoka labiau už filologiją ar... įrašykite savo pasirinktą variantą. Juk tokie žmonės ir būna pirmieji rašto darbų specialistų klientai.
Tam pritartų net patys MB „ProWritings“. Netikite? Cituoju tai, kas pateikiama jų internetinėje svetainėje prowritings.lt: „MB „ProWritings“ buvo įkurta, nes šiuolaikinėje, modernioje visuomenėje žmonės siekia maksimalių rezultatų per kuo trumpesnį laiką. Toks greitas gyvenimo tempas priverčia mokytis universitete bei dirbti tuo pačiu metu. Labai dažnai, žmonės nespėja atlikti visų darbų, arba kai kurios užduotys tiesiog atrodo beprasmiškos. Šiai problemai spręsti buvo įsteigta MB „ProWritings“. Mes leidžiame studentams pasirinkti tikrąsias gyvenimo vertybes ir skirti laiką svarbiems užsiėmimams.“
Nesigilinsiu į tai, kodėl civilizuotoje teisinėje visuomenėje tokia įmonė gali egzistuoti. Tai yra ne mano, o teisininkų bei atsakingų instancijų atstovų sritis. (Naiviai viliuosi, kad jie į šį laišką tinkamai ir sureaguos.) Nenustebčiau, jeigu MB „ProWritings“ įregistravo žmonės, patys kadaise mokėję pinigus kam nors, kas už juos parašė rašto darbą. Žinoma, nenoriu ir taip skubotai kaltinti nekaltus žmones. Viskas, ko siekiu šiuo laišku, yra jūsų dėmesys.
Norėčiau, kad į tokius skelbimus būtų reaguojama su tokiu pat ažiotažu, kaip reaguojama į viešumon išlendančius diplomų padirbinėjimo skandalus. Kad išvis būtų reaguojama kaip nors. Svarbiausia, norėčiau, jog kiekvienas bent akimirką susimąstytumėm. Ar tikrai norime rašyti darbus už pinigus kitiems žmonėms, daryti jiems „meškos paslaugas“ ir leisti gerai apsiginti diplomus, o vėliau užimti konkurencinę vietą darbo rinkoje.
Toje pačioje, kurioje, beje, sukamės ir patys? Ar su tokiais žmonėmis norime ne tik konkuruoti, bet ir galbūt dirbti tose pačiose įstaigose, o gal net kurti šeimas? Ar esame tikri, kad, pasak MB „ProWritings“, „tikrosios gyvenimo vertybės ir svarbesni užsiėmimai“ yra frustracija, kurią sukuriame pirkdami mokslinius darbus, o ne sąžiningai juos rašydami studijų metu?
Galiausiai: ar sąžiningai galime sau pasakyti, kad pasirinkome studijuoti todėl, kad norėjome, o ne todėl, jog už mus norėjo? Juk tai mes būsime tie filologai, tie medikai, tie inžinieriai, tie vadybininkai, tie teisininkai ir visi kiti specialistai, kurie kasdien susidurs ne tik darbo rinkoje (kurioje juk neva privalu „dantimis ir nagais nukauti“ esą prestižinę darbo vietą), bet ir paprastoje aplinkoje. Aš nenoriu, kad mano teisinius reikalus tvarkytų ar dantis taisytų rašto darbą arba – dar blogiau – diplomą nusipirkęs žmogus. O jūs?
