O aš tapau labai uždara, jautriai reaguodavau į barnius ir muštynes. Globojau seserį – gal, tiksliau pasakius, auginau – motiniškai, juk pati nejutau šilumos ir meilės iš motinos. Jaučiausi vieniša. Draugų į namus nesikviesdavau, nes niekad nežinojau, ką ten rasiu... Be to, gyvenome nedideliame mieste, kur visi vienas kitą pažinojo. Vienintelis žmogus, kuris mane labai mylėjo, guodė ir už mane meldėsi, buvo mano bobutė. Ji žinojo, kad jos dukra geria. Saugi, mylima ir reikalinga jaučiausi tik su bobute.
Pirmą kartą apsvaigau būdama gal kokių 15 metų. Radau namuose po išgertuvių pusbutelį vyno ir su drauge jį išragavom. Pasijutau linksma, iškalbinga, atsipalaidavusi.
Vidurinę baigiau gana prastai – nebuvo nei noro, nei sąlygų gerai mokytis. Niekam nerūpėjo mano pažymiai, svarbiausia buvo, kad dėl mano blogo elgesio mama nebūtų kviečiama į mokyklą. Girta motina ne kartą buvo išvijusi iš namų, – niekam apie tai neprasitariau.
Baigusi prekybos mokyklą gavau bendrabutį ir darbą kitame mieste. Pasijutau žmogus, galėjau nemažai sau leisti. Apie mane prisiminė motina – juk uždirbdavau pakankamai. Dirbau dideliame kolektyve, dažnai būdavo švenčiami gimtadieniai, vardadieniai ir pan. Pasitaikydavo ir pratęsimų „po tarnybinio“ baliaus. Rytais, dar nepradėję dirbti, atsidarydavome šampano ar stipresnio gėrimo. Gal šitaip ir įsivažiavau. Buvau be galo maloni pardavėja, visada besišypsanti, mandagi, bet nuolat bijojau „valdžios“.
Gerdavau kartu su motina
Reikėjo kažką keisti. Ir aš pakeičiau pavardę. Nemylėjau savo vyro, mano vedybos gal buvo kerštas mylimam žmogui už išdavystę. Gimus dukrai, išvažiavome gyventi į kaimą. Nusipirkome sodybą ramioje vietoje ir manėm – dabar tai jau gyvensim! Tik neilgai taip atrodė. Dirbau daug ir sunkiai, o vyras nelabai stengėsi.
Dažnai girdėdavau priekaištus, kad mano artimieji geria, o aš stengiuosi jiems padėti. Vis dažniau ieškojau progų išgerti. Mama atsikraustė pas mus, padėjo man ūkyje. Mudvi paslapčiom išgerdavom kokį buteliuką, eidavom į talkas pas kaimynus. Po talkų pasivaišindavom vis daugiau.
Išsiskyriau su vyru. Buvau gan patraukli, ir mano gyvenime atsirado kitas vyras. Su juo pradžioje sutarėm visai gerai. Motina pradėjo kištis į mūsų gyvenimą. Vyras vis dažniau užgerdavo, nepareidavo namo. Man jau tapo tikrai sunku su trimis vaikais ir už sienos „ošiančiais“ giminaičiais. Pradėjau išgėrinėti ir viena – taip palengvėdavo. Eidama ravėti ar prie šieno pasiimdavau atsigerti ne vien alaus, o kartais sunkiai ir pareidavau.
Vyras buvo nesveikai pavydus, vis dažniau mane sumušdavo, vaikščiojau su mėlynėmis. Mama pergėrusi vis grasindavo jam mirtimi. Visi aplinkiniai įžvelgė tragediją, tik mes nenorėjom to pripažinti. Gerdavau daug ir ilgai, barėmės, mušėmės. Vaikai, kaip tada maniau, buvo prižiūrėti, apskalbti ir pamaitinti. Tačiau taip nebuvo. Tekdavo bėgti su jais ir iš namų, slėptis nuo įsisiautejusio vyro pas kaimynus ant šieno.
Daugiadienės vis dažnėjo ir ilgėjo. Ne visuomet galėdavau atsisakyti išgerti. O nenorėdama pasirodyti, paslapčia nusipildavau sau arba išgerdavau keletą gurkšnių tiesiai iš butelio.
Motina nužudė mano vyrą
Motinai padarė gerklės operaciją – jai buvo vėžys. Ji dar labiau ėmė gerti, matyt, iš nevilties ir beprasmybės.
Vienų išgertuvių metu ji įgyvendino savo ketinimus – mano ir brolio akivaizdoje nudūrė mano vyrą. Tai buvo košmaras, iš kurio niekaip negalėjau pabusti. Buvo be galo sunku – praradau du brangius žmones. Policijos pareigūnai nenorėjo tikėti, kad nedidukė pensininkė galėjo nužudyti petingą, beveik dviejų metrų ūgio vyrą. Todėl įtarinėjo brolį, o labiausiai – mane.
Aš negalėjau pakelti akių – iš gėdos, skausmo, dėl apkalbų. Dabar nebegalėjau pasirodyti išgėrusi, nes vyro giminės dairėsi į jo vaikus ir laukė tinkamos progos.
Vis dėlto beveik visada turėdavau namuose alkoholio. Išgerdavau vėlai vakare, kai vaikai miegodavo, tada verkdavau ir gailėdavau savęs.
Gailu buvo žiūrėti ir į motiną, jos kančią, kai mano vaikai prieidavo ją apkabinti. Nežinau, kas mane buvo labiau užvaldęs – neapykanta ar gailestis. Vos po kelių mėnesių ji mirė. Po laidotuvių pasijutau vieniša. Brolis labai skausmingai išgyveno. Nusiraminimą rasdavau tik stiklelyje, gal tiksliau – butelio dugne. Visi mane guodė ir gailėjosi, o man tai buvo labai patogu. Gėriau baisiai. lindau į skolas. Jau nelabai kas norėjo skolinti, pilstuką ėmiau skolon, o gavusi pašalpas atiduodavau.
Apie tris keturis mėnesius gyvenimas buvo baisus jovalas. Nespėdavo keistis kompanijos, niekas neberūpėjo. Vaikams ne visuomet būdavo paruošta valgyti. Į mokyklą vyriausiąją mergaitę šiaip taip išleisdavau. Ir niekad nepamiršiu jos maldaujančių akių ir žodžių: „Mamyte, šiandien jau negerk“. Tačiau pati netikėjau savo atsakymu...
Gerai prisimenu vieną rytą ėmiau klykti iš siaubo. Lauke sniegas – o mano daržai nenuimti. Bet baisiausia – galvijai ganykloj! Sniegas greitai nutirpo, bet apylinkėje kalbos ilgai netilo.
Gyvenimas tapo jovalu
Eilinio gėrimo metu susipažinau su vyru ir su juo „sumetėm sportbačius“. Pradžioje lyg susiėmiau, atsirado truputis vilties. Bet neilgam. Jam su manim buvo gan neblogai – pavalgęs, apskalbtas, išgėręs, ir moteriškė prie šono. Greitai baisiausiai prasigėrėm. Pardaviau karvę, atidaviau skolas už gėrimą ir vėl įlindau į skolas. Nelabai buvo ką valgyti, vaikai apleisti, namuose netvarka, smarvė. Tapau labai agresyvi, puldavau muštis ir su broliu, ir su draugu. Langai nuolat išdaužyti – mano darbas. Tapau kažkokiu monstru, bejausme būtybe. Negyvenau, tik egzistavau.
Į mamos mirties metines nėjau – buvau gerokai pagėrusi. Tą dieną sesuo iškvietė socialinę tarnybą. Po jų vizito žinojau, kad turiu susiimti, bet jau negalėjau, neturėjau jėgų. Man atrodė, prieš mane nusiteikęs visas pasaulis. Tik buvo priešingai – aš visus ignoravau. Mane užvaldė pyktis, baimė, pavydas. Rytą, jei nuo vakar nebūdavo likę šimtgramio, vos sugebėdavau susišukuoti – drebėjo rankos, pykino, svaigo galva. Tai buvo baisus košmaras, iš kurio negalėjau, o gal ir nenorėjau pabusti.
Nežinau, kiek dar būtų trukęs šis siaubas, jei vieną dieną dukters nebūtų parvežusi mokytoja. Aš pramiegojau po drūto „pachmielo“ ir pavėlavau paimti jaunėlę iš mokyklos. Tuoj po mokytojos apsilankymo atvažiavo Vaiko teisių tarnybos darbuotojai ir vaikus išsivežė... Tada jau negebėjau blaiviai mąstyti. Toliau gėriau, alkoholis jau manęs neveikė. Labai rimtai galvojau apie savižudybę.
Pripažinau sau - esu alkoholikė
Po dvylikos parų gėrimo – gėriau jau ne dienom, o nuolat – pagaliau įvyko stebuklas: draugės dėka aš išsiblaiviau, po keturių parų atgavau vaikus ir sutikau žmogų, kuriam – ir pati sau – pirmą kartą pasakiau, kad esu alkoholikė. Nuo tos dienos ir pradėjau gyventi.
Labai bijojau, jaudinausi, eidama į pirmąjį Anoniminių alkoholikų grupės susirinkimą. Bet jau po pirmosios jo dalies žinojau – vėl čia ateisiu. Ten buvo visai nematyti, nepažįstami žmonės, bet kažkodėl labai artimi, paprasti ir nuoširdūs. Dabar be šių žmonių neįsivaizduoju savo gyvenimo, be pokalbių su jais ar bent minčių apie juos. Į viską ėmiau žiūrėti kitomis akimis, gyvenimas tiesiog apsivertė. Aš sužinojau, kaip gyventi su šia baisia, nepagydoma liga – alkoholizmu.
Kad liga neprogresuotų, aš privalau tarsi gauti injekcijas – man tai anoniminių alkoholikų susirinkimai.
Dabar su vaikais sutariam puikiai, susigalvojam įvairiausių pramogų. Juk viskas kainuoja mažiau, nei pragerdavau. Dabar aš nežinau, kas yra baimė, neapykanta. Ir nejaučiu pasibjaurėjimo girtu žmogumi, man jo gaila – aš žinau, kaip jis jausis iš ryto. Esu girdėjusi posakį, kad tol nenorėsi gerti, kol prisiminsi savo paskutines pagirias. O aš jas prisimenu labai gerai!
Dabar aš blaivi, laiminga trijų vaikų mama. Aš gyvenu. Normalų, visavertį gyvenimą.
